Šių metų sausio 27-ąją, Tarptautinę holokausto aukų atminimo dieną, buvo minimos 70-osios Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovyklos išlaisvinimo metinės. Į jų minėjimą Osvencime, Lenkijoje, Rusijos prezidentas V. Putinas nevyko teisindamasis, kad šį kartą nebuvo oficialiai pakviestas. Įtikimesnė atrodo kita priežastis – Lenkijos užsienio reikalų ministro Grzegorzo Schetynos pareiškimas, jog Aušvicą išvadavo Raudonosios armijos 2-ojo Ukrainos fronto kariai, t. y. „ukrainiečiai“, papiktinęs V. Putiną. Tai logiškiau sietųsi ir su jo kalba, pasakyta Žydų muziejuje Maskvoje surengtame tų pačių metinių minėjime, kur Rusijos lyderis įspėjo, kad „bet kokie bandymai ištrinti šiuos įvykius, iškraipyti, perrašyti istoriją yra nepriimtini ir amoralūs“. 

Jie gali?

Ir vėl, ieškant atsakymo, gelbėja gana nuoširdus ir atviras D. Medvedevas. Spaudos konferencijoje jis pasakė: „Pirmiausia (aš norėčiau tai specialiai pabrėžti), ta krizė, kuri prasidėjo 2008 metais pasaulio ekonomikai apskritai ir mūsų ekonomikai kaip globalios ekonomikos daliai, nesibaigė. Tai yra buvo periodai, keli atsigaunančio augimo metai, kai pas mus viskas buvo plius minus normaliai (aš turiu omenyje 2011 ir 2012 metus), bet apskritai situacija išlieka pakankamai sudėtinga. (...) Jeigu gerokai keisis ekonominės sąlygos, mums teks peržiūrėti ir scenarijų sąlygas ir galiausiai priimti sprendimus dėl biudžeto.“

Lyginti šiandieninę Rusiją su Šiaurės Korėja, ko gero, būtų ne visai korektiška – pagal žmogaus teisių ir laisvių apribojimus bei taikomas represines priemones Maskvai vis dar toli iki Pchenjano. Tačiau konfrontacijos su Vakarų pasauliu sąlygomis Kremliaus priimami sprendimai iš dalies yra panašūs į Šiaurės Korėjos taktiką, susijusią su izoliacijos keliu ir „pasitikėjimo savo jėgomis“ strategija.

Rusijos Federacijos prezidentas V. Putinas jau antrą kartą šiais metais (pirmą kartą – po Krymo aneksijos) kreipėsi į Rusijos Federalinį susirinkimą. To kreipimosi laukė tiek pasaulis, tiek Rusijos visuomenė, nes norėjo išgirsti atsakymus apie šalies santykius su Vakarais ir planus dėl tolimesnės ekonominės raidos, kuri pastaruoju metu komplikuojasi dėl krentančių naftos kainų ir rublio devalvacijos. Nemaloniu pranešimo fonu tapo kruvinas teroro išpuolis Grozno mieste, bet, palyginti su tuo, ką V. Putinas pasakė savo kalboje (ypač tarptautinėje jos dalyje, nuo kurios pabrėžtinai pradėjo), šis incidentas yra menkniekis.

Pirmoje straipsnio dalyje buvo apžvelgtos priežastys, kurios verčia dabartinį Rusijos režimą siekti kontroliuoti (ir pagal savo poreikius koreguoti) istoriją. Pažiūrėkime, kokie istoriniai įvykiai (ir jų interpretacijos) kelia didžiausią nerimą Maskvai. Koks yra bendras vadinamosios „kovos su falsifikacija“ vektorius?

Sename anekdote teigiama, kad „Rusija yra valstybė su nenuspėjama praeitimi“. Ko gero, būtų juokinga, jei šis anekdotas neatspindėtų šiuolaikinės politinės realybės. Kremlius laiko istoriją ideologinės įtakos instrumentu. Šiuo atžvilgiu situacija labai primena garsiąją George‘o Orwello antiutopiją „1984“, kurioje žinios apie praeities įvykius irgi buvo keičiamos pasikeitus aktualiai politinei konjunktūrai. Žinoma, situacija Rusijoje dar nepasiekė Orwello aprašyto šaltojo totalitarinio absurdiškumo, tačiau panašaus pobūdžio tendencijos rytų kaimynės politinėje realybėje atpažįstamos gana nesunkiai.

Jeigu iš karto eitume prie esmės, tai Rusijos prezidentas V. Putinas Sočyje, per Valdajaus klubo forumą, pasakė antrąją Miuncheno kalbą (bent jau taip ją įvertino nemaža dalis ekspertų). Tokią išvadą galima daryti todėl, kad Rusijos vadovo vertinimai buvo išskirtinai atviri, griežti, o kartais net agresyvūs (ypač per diskusiją). Viską, ką jis pasakė, trumpame straipsnyje detaliai aptarti sunku, bet kelis esminius momentus galima.

Ukrainos televizinio humoro grandai – laida „Studija kvartal 95“ kuria puikų animacinių filmukų ciklą „Pasakų Rusia“, kurio vienas pagrindinių personažų yra Rusijos (Moskovijos) kunigaikštis Vladimiras, o tiksliau – Rusijos prezidentas V. Putinas. Ši analogija atėjo į galvą dėl to, kad pastaruoju metu Rusijoje ima formuotis jos vadovo kultas. Šis vadovas dar negavo, kaip, pavyzdžiui, Kazachstano prezidentas N. Nazarbajevas, oficialaus „nacijos lyderio“ vardo, leidžiančio jam valdyti šalį iki mirties, bet jo garbinimo tendencija stiprėja.

Pastaruoju metu Rusijoje buvo teigiama, kad šalies ekonomika pasiruošusi išgyventi sankcijų sąlygomis, kad jos tvirtumas pakankamas (pagaliau, jeigu situacija būtų visai bloga, atsakomųjų draudimo priemonių nebūtų imtasi). Tačiau staiga pasirodė štai tokia nuomonė: „Biudžeto situaciją blogina ir tai, kad ilgalaikėje perspektyvoje šalies pajamos, palyginti su praėjusiais periodais, toliau mažės, ir tai be pastebimų permainų ekonominėje ir biudžetinėje valstybės politikoje neleidžia tikėtis besiklostančių negatyvių tendencijų kaitos.“ Jeigu manote, kad šie žodžiai priklauso kokiam nors užsienio ekspertui ar rusų opozicijos atstovui, klystate. Tai net ne A. Kudrinas, tai – Rusijos ekonominės raidos ministras A. Uliukajevas, kuris laikraštyje „Vedomosti“ pristatė koncepcinį straipsnį „Kaip panaudoti protingai“ (rus. „Как потратить с умом“).

Įvyko  dar vienas Rusijos prezidento V. Putino bendravimas su tauta (http://kremlin.ru/news/20796). Vyko jis išskirtiniame kritinės situacijos Ukrainoje fone. Todėl natūralu, kad visi iš Kremliaus šeimininko tikėjosi kažkokio, kaip pasakytų anglakalbiai, „mesedžo“ (lietuviškai – žinios) šiuo klausimu. Sprendimo įvesti Rusijos pajėgas į „broliškos valstybės“ teritoriją nebuvo sulaukta, bet nuobodu irgi nebuvo.

Radikalus rusų nacionalistas, buvęs Rusijos Dūmos pirmininko pavaduotojas, dabartinis Liberalų demokratų partijos frakcijos Dūmoje vadovas ir Valstybės tarybos narys Vladimiras Žirinovskis siūlo padalinti Vakarų Ukrainą tarp Lenkijos, Vengrijos ir Rumunijos pagal Molotovo-Ribbentropo pakte numatytas demarkacines linijas. Tiesa, jis siūlo eiti neva demokratijos keliu: tiek Vakarų Ukrainoje, tiek ir jau minėtose valstybėse surengti referendumus, per kuriuos patys žmonės galėtų nuspręsti, ar prisijungti prie šių valstybių, ar ne – t. y. veikti tokiu pačiu principu, kaip buvo veikiama Kryme.

2013 metai Rusijoje dažnai vaizdingai lyginami su linksmųjų kalnelių atrakcionu: įgudusiai pasiektus laimėjimus tarptautinėje arenoje keitė niekaip neišbrendamos ekonominės bėdos namų fronte ir dėmės, kritusios dėl sunkiai demokratiniu pavadintino valdžios elgesio. Taigi, dėl vykdomos užsienio politikos gavusi ne vieną progą pademonstruoti politinius raumenis ir pasikelti prestižą, viduje Rusija tvarkėsi kur kas prasčiau. Pilietinių neramumų ir išaugusi teroristinių išpuolių grėsmė artėjant Sočio žiemos olimpinėms žaidynėms nuolatos buvo greta.

Istorija nėra tikslusis mokslas, dėl kurio faktų ir tiesų negali kilti vis naujų diskusijų. Turbūt nerasime šalies, kurioje istorikai ir net paprasti visuomenės nariai kartkartėmis nesusiginčytų, kaip vertinti atskirus istorinius įvykius. Nes interpretacija – neišvengiamas šio mokslo palydovas. Visai kitas klausimas – vienintelės teisingos interpretacijos monopolis. Šiuo keliu labai kryptingai eina Rusija, kurios deputatai net siūlo sodinti į kalėjimą už „istorinės atminties išniekinimą“.

Informacinė erdvė yra terpė, kurioje gali būti realizuota dalis esminių geopolitinių siekių. Tai ypač aktualu šiandien, kai atskirų valstybių informaciniai laukai nėra tokie izoliuoti, kaip buvo kadaise. Naujosios technologijos (pirmiausia palydoviniai tinklai ir internetas) jau daugiau nei kelis dešimtmečius kuria globalią informacinę erdvę, kuri suteikia naujas ryšių ir informacijos sklaidos galimybes. Tai leidžia kalbėti apie tokį reiškinį kaip informacijos geopolitika. Tarp valstybių, kurios siekia realizuoti savo strateginius tikslus informacinėje erdvėje, dažnai minima Rusija.

Šiais metais V. Putino kalba buvo ypatinga (jos tekstą ir vaizdo įrašą galima rasti: <http://kremlin.ru/news/19825>). Jis labai atvirai kalbėjo apie Rusijos problemas ir tikslus. Dėmesio verti iš karto keli momentai.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).