Rusų isterija dėl priešraketinio skydo Europoje projekto kyla ne iš baimės būti apsuptiems NATO. Rusijos valdžiai nepatinka, kad amerikiečiai nori toliau būti Europos saugumo sistemos dalimi, nes tai trukdo Europos vasalizavimo planams – su FRANÇOISE THOM (Fransuaza Tom) kalbasi ALEKSANDRA RYBIŃSKA.

„Politikos Europoje lieka vis mažiau, nes gyvename tokiame režime, kokį primeta ekonomika.“ Prof. Leonidas Donskis

Šis prof. L. Donskio teiginys puikiai tinka Rusijos ir Baltarusijos valstybių pastarųjų metų bendradarbiavimui apibūdinti. Ir visiškai nesvarbu, kokiais klausimais ar kokioje srityje šios kaimyninės šalys bendradarbiautų.

Praėjo mėnuo, kai gegužės 8 d. naujai išrinkto Rusijos prezidento V. Putino įsaku naujuoju Rusijos premjeru, pritarus Valstybės Dūmai, buvo paskirtas ketverius metus prezidentu buvęs Dmitrijus Medvedevas.

Kaip ir buvo prognozuota, Dmitrijus Medvedevas tapo Rusijos ministru pirmininku ir kartu su Vladimiru Putinu (bent jau oficialiai dėl to prezidentas net nevažiavo į G8 susitikimą Jungtinėse Valstijose) suformavo naują šalies vyriausybę. Šio įvykio buvo laukiama su dideliu nekantrumu, ir pažymėtina, kad galbūt permainų V. Putino šalininkai tikėjosi labiau negu jo oponentai, nes rinko jį, tikėdamiesi kitokio prezidento.

Rusijoje pasibaigė karštas ir neramus rinkimų laikotarpis, valdžios sumanyta rokiruotė įvyko – Vladimiras Putinas vėl tapo šalies vadovu, o buvęs prezidentas Dmitrijus Medvedevas užėmė ministro pirmininko postą.

Pastaruoju metu Rusijos spaudoje galima rasti įdomių straipsnių, kurių leitmotyvas –kad Baltijos šalys yra nesėkmingos kaip valstybės, o jų stojimas į ES buvo klaida. O draugystė su didžiuoju rytiniu broliu juose pristatoma kaip viliojanti ir neišvengiama alternatyva.

Pastarųjų metų Rusijos geopolitiniuose žaidimuose Padniestrės korta beveik nebuvo traukiama. Net kai 2008 metais Maskva pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę, nepripažintai Padniestrės Moldovos Respublikai (PMR) buvo leista suprasti, kad šis precedentas kol kas neturės didesnės reikšmės jos likimui.

Kosmoso tyrinėjimai turi Rusijai labai svarbią ne tik praktinę, bet ir simbolinę reikšmę. Pirmojo žmogaus kosmose – Jurijaus Gagarino – skrydis yra vienas iš istorinių šiandieninės Rusijos ramsčių, kaip ir, pavyzdžiui, pergalė Didžiajame Tėvynės kare. Žinoma, visi šie laimėjimai pasiskolinti iš sovietmečio, tačiau jie padeda šiandieninei Rusijai palaikyti tam tikrą istorinį vientisumą, išgryninti dalykus, vertus pasididžiavimo.

Ne taip seniai Rusijos žiniasklaidoje šmėkštelėjo žinutė apie tai, kaip moteris ir vyras grasindami ginklu kažkur prie Vologdos pagrobė sraigtasparnį „Mi-2“ ir išskraidino iš šios srities pataisos darbų kolonijos pusę (12 metų) bausmės laiko už trijų žmonių nužudymą ir apiplėšimą iškalėjusį draugą recidyvistą, nuleidę jam virvines kopėčias. Bokštelyje budinti apsaugininkė iššovė porą šūvių, tačiau nepataikė.

Rašyti apie žmogų, kai jo jau penkeri metai nebėra, – nedėkingas užsiėmimas. Juo labiau – apie Borisą Jelciną, kuris iki pat savo mirties 2007-ųjų balandžio 23-iąją nugyveno spalvingą, prieštaringą ir reikšmingą visai SSRS ir Rusijai 76 metus ir beveik tris mėnesius trukusį gyvenimą.

Neseniai Rusijos prezidentu buvo perrinktas V. Putinas. Visas dėmesys dabar yra skiriamas jam, tačiau ketverius metus valstybės vadovu bent jau formaliai buvo D. Medvedevas. Todėl įdomu prisiminti, koks buvo jo prezidentavimas.

Galima būtų pagalvoti, kad atidesnis visuomenės ir apžvalgininkų žvilgsnis į Rusijos stačiatikių bažnyčią (RSB) nukrypo dėl jų Velykų, šiemet švenčiamų savaite vėliau negu katalikų. Bet jeigu taip ir atsitiko, tai kalti patys jos hierarchai, pritraukę žiniasklaidos susidomėjimą keistais pareiškimais, veiksmais ir netgi pikantiškomis detalėmis.

Dar prieš rinkimus V. Putinas išspausdino straipsnį „Rusija ir besikeičiantis pasaulis“, kuriame aptarė užsienio politikos aktualijas ir apibrėžė savo poziciją šioje srityje (žr.: http://mn.ru/politics/20120227/312306749.html). Ji buvo daugiau ar mažiau žinoma ir anksčiau: nuo pat pradžių susiformavo V. Putino kaip griežto lyderio, mėgstančio pakritikuoti Vakarus, įvaizdis.

Šiaip jau apibendrinti kovo 19–20 d. vykusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus darbo vizito į Maskvą rezultatus galbūt per anksti, tačiau apžvalgininkai iš anksto spėjo, kad daug iš to vizito laukti neverta. Tiesiog tai Ukrainos vadovo pažinties su V. Putinu, kaip išrinktuoju Rusijos prezidentu, atnaujinimas arba, kaip laikraščiui „Nezavisimaja gazeta“ sakė Ukrainos politikos instituto ekspertas Aleksejus Poltorakovas, „žvalgyba prieš svarbiausią mūšį“.

Vienu iš V. Putino priešrinkiminės strategijos elementų tapo programiniai straipsniai. Tikriausiai ne kas kitas, o jis bus išrinktas Rusijos prezidentu. Todėl verta atsižvelgti į tai, kas juose rašoma. Itin įdomi buvo publikacija, skirta šalies gynybinei ir saugumo politikai (žr.:<http://www.rg.ru/2012/02/20/putin-armiya.html>).

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).