Branduolinės raketos grįžta į Europą, šalys apskaičiuoja skrydžio laiką iki Vašingtono ir Maskvos

1987 m. Ronaldo Reigano ir Michailo Gorbačiovo pasirašyta sutartis dėl visų Amerikos ir SSRS vidutinio ir mažo nuotolio branduolinių raketų likvidavimo (Intermediate-Range Nuclear Forces Treaty, INF sutartis) reiškė faktinę Šaltojo karo pabaigą. Formaliai laikoma, kad Šaltasis karas baigėsi 1989 m., kai griuvo Berlyno siena ir karinės Varšuvos sutarties organizacijos iširimas tapo neišvengiamas, o Paryžiuje buvo pasirašyta Įprastinės ginkluotės Europoje apribojimo sutartis (ĮGES). Tačiau kasdienė, kasminutinė parengtis branduoliniam karui baigėsi būtent pasirašius INF sutartį.

Vienas pranešimas atkeliavo iš Berlyno, kitas iš Vašingtono. Tarp jų buvo savaitės skirtumas.

Lapkričio pabaigoje Vokietijos žvalgyba įspėjo, kad Rusija pradėjo kampaniją, kurios tikslas – paveikti artėjančių Bundestago rinkimų procesą. Gruodžio pradžioje CŽV pareiškė žinanti, kad Maskvai jau pavyko įsikišti į JAV prezidento rinkimų eigą.

Griežtesnės sankcijos vis karingesnei Rusijai

Kas turėtų būti daroma Rusijai tampant vis agresyvesne? Kelios pastarosios savaitės pateikė dar įrodymų, kad Maskva vis labiau tolsta nuo tarptautinių normų ir įstatymų. Nuo tebesitęsiančio neigimo prisidėjus prie MH-17 tragedijos ir humanitarinių konvojų Sirijoje bombardavimo iki Rusijos išstojimo iš Branduolinio saugumo sutarties su JAV, apie ką neseniai pranešė prezidentas Vladimiras Putinas, Rusijos elgesys vis labiau tolsta nuo bendromis taisyklėmis grįsto sutarimo apie pasaulį po šaltojo karo. Ir tai vyksta nepaisant sankcijų, kurių buvo imtasi prieš Maskvą 2014 metais.

Pakliuvo čia man skundas dėl mokytojos. Mokytoja iš Maskvos mokyklos. Ne iš pakraščio – iš Kutuzovo prospekto. Dėl jos pasakojimo, kad jeigu amerikiečiai prezidente išrinks Clinton, tai kils branduolinis karas ir mes visi mirsime, vaikas patyrė psichologinę trumą.

Suaugę šeimos nariai tuo buvo labai nepatenkinti ir pasiskundė pačiam Internetui. Internetas atsiliepė, sušnarėjo, ir štai banga atsirito iki manęs.

Rusiškuose lėktuvuose „MiG-29K“ ir „MiG-29KUB“, tiekiamuose Indijai ir skirtuose naudoti Rusijoje pastatytame lėktuvnešyje „Vikramanditya“ (modernizuotas kreiseris „Admirolas Gorškovas“) išaiškėjo daug itin rimtų trūkumų. Apie tai kalbama Indijos žinybos pranešime, kuris pateikiamas leidinyje „Defense-Aerospace“ („Oro erdvės gynyba“). Publikacijos autoriaus žodžiais tariant, dokumento tekstas itin „niūrus“ atrodo todėl, kad patys jo rengėjai pripažįsta: iš Rusijos nupirktų karinių lėktuvų sistemos yra tiesiog „su daugybe trūkumų“. Ši išvada skamba ypač bauginamai, nes lėktuvai „MiG-29K“ ir „MiG-29KUB“ yra priimti ginkluotėn kaip pagrindinė Indijos karinių oro pajėgų lėktuvnešių laivyno smogiamoji jėga.

Kai beveik prieš metus turkų karinės oro pajėgos numušė į Turkijos oro erdvę įskridusį rusų bombonešį „Su-24“, Vladimiras Putinas pavadino tai „peilio dūriu į nugarą“. Nuo to laiko daug kas pasikeitė. Po stipraus santykių atšalimo Maskva ir Ankara, atrodo, galiausiai susitaikė. Tačiau neaišku, kiek ilgai tęsis naujas draugiškas Turkijos ir Rusijos santykių etapas. Ankara rugpjūčio pabaigoje pradėjo Sirijoje antžeminę operaciją, kurios tikslai nesutampa su Maskvos strateginiais interesais. Kremlius kol kas labai atsargiai vertina šiuos Turkijos veiksmus, tačiau jau dabar aišku, kad „Eufrato skydu“ pavadinta operacija gali tapti lenktu turkišku kardu – jataganu, įsmeigtu į Maskvos interesų nugarą.

Vos per keletą pastarųjų metų vadinamoji strateginė maskuotė pavirto pagrindine Rusijos geopolitinių žaidimų taktika. Pirmą kartą naujausioje istorijoje plačiausiai ji buvo panaudota per Krymo užgrobimo operaciją. Šiandien jau nėra jokia paslaptis, kad po „savigynos būrių“ priedanga Ukrainos teritorijoje veikė Rusijos kariuomenė (tai propagandiniame filme „Krymas. Kelias į Tėvynę“ pripažino pats Vladimiras Putinas. Tačiau šiandien šie žaidimai yra tęsiami – ir ne tik posovietinėje erdvėje, bet ir tolimesniuose kraštuose, pavyzdžiui, Sirijoje.

Maskva tapo mažai prognozuojamu jėgos centru. Tai dar kartą patvirtino staigus ir netikėtas sprendimas išvesti savo pajėgas iš Sirijos, pareiškus, kad „pagrindiniai uždaviniai“ šioje pilietinio karo kamuojamoje šalyje yra įgyvendinti. Tačiau toks sprendimas paliko daugiau klausimų nei atsakymų. Tarp jų – ar tikrai Rusija traukiasi iš Sirijos ir kodėl ji tai daro? Nors pastaraisiais metais Kremliaus logiką būna itin sunku suprasti, galima pabandyti apžvelgti bent jau pagrindines versijas, susijusias su šiuo sprendimu.

Incidentas įvyko lapkričio 24 dieną: turkai numušė rusų bombonešį „Su-24“. Šiandien jau galima kalbėti apie pirmas šio incidento pamokas. Iš esmės tai yra pamokos Rusijai, aiškiai rodančios, kad vadinamosios raudonosios linijos pasaulyje dar egzistuoja.

Ką gi, atrodo, kad su Novorosijos projektu pabaigta galutinai. Kremliuje lyg ir susitaikyta, kad Rytų Ukrainoje nieko naujo išpešti nepavyks ir kad laikas kažkaip iš tos istorijos suktis, kiek galima sumažinant nuostolius. Tarp Maskvos norų ir tai, kad pasaulis kuo greičiau pamirštų Donbasą, tarytum nieko ten per pastaruosius metus neįvyko. Ypač norėtųsi, kad tas tarptautinės ekspertų grupės raportas apie MH-17 lainerio katastrofą, kuris prieš porą dienų Nyderlandų viešai paskelbtas, liktų nepastebėtas ar būtų užgožtas kitų įvykių. Apie jo turinį ir išvadas žinoma pakankamai daug, tad net ir nenuovokūs supranta, kad Rusija iš šios istorijos sausa neišbris.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).