2006 10 09 – Šiaurės Korėja susprogdino po žeme galingą bombą. Prieš savaitę ji perspėjo pasaulį, kad ruošiasi sprogdinti branduolinį užtaisą, o pasaulis ją perspėjo, kad to daryti nereikėtų. Šiandien yra svarbu suprasti, ką padarė Šiaurės Korėja ir kodėl ji taip pasielgė. Taip pat būtina įvertinti jos provokacinio (kitaip nepavadinsi) žingsnio reikšmę (visų pirmą branduolinio ginklo plėtros problemos kontekste) ir nuspėti galimą tarptautinės bendruomenės reakciją į šį žingsnį, kuri turėtų būti griežta ir vienareikšmiška, bet tinkamai pasverta.

Yra toks linksmas pasakymas, kad pesimistas – tai gerai informuotas optimistas. Žinojimas išlaisvina.

Tačiau kartais yra dvejojama, ar verta visuomenę informuoti apie gresiančias stichines, apokaliptines nelaimes. Vieni sako, kam ta panika, galbūt tai ir neįvyks… Antai, kiek buvo visokių gąsdinimų, kad 2000 metai – tai pasaulio pabaiga, o nieko neįvyko. Kiti teigia, kad esama akivaizdžių, fizikos dėsniams paklūstančių gamtos procesų, kurie gali būti apskaičiuojami ir netgi numatomas įvykių laikas.

Šią savaitę Rusijos pastangomis pradėta įgyvendinti Gruzijos transporto blokada, ko gero, nenustebino daugelio postsovoietinės erdvės gyventojų, nepriklausomai nuo to, ar jų šalys jau gali didžiuotis naryste Europos Sąjungoje (ES) bei NATO, ar tik siekia tokio statuso.

Rusijos ir Gruzijos konfliktas netruktų peraugti į atvirą konfrontaciją, jeigu Tbilisis pamažu „nenuleistų garo“. Michailas Saakašvilis iš pradžių pareiškė, kad jis netikįs, jog tarp valstybių gali kilti karas, tuojau įsakė paleisti du įtariamuosius šnipinėjimu Maskvos naudai, o paskui – visus likusius. Tačiau iš Maskvos vis aidi grasinimai Gruzijos adresu, ir tai kelia kritinę įtampą tarp šalių, kurių santykių istorija – viena seniausių ir viena draugiškiausių regione.

Ne tik nusistovėjusiame šešėlinio pasaulio žemėlapyje Afganistanas yra žinomas kaip pats didžiausias opijaus (aguonų ekstrakto – narkotinės medžiagos) augintojas. Apie tai skelbta ir Jungtinių tautų tarptautinės narkotikų kontrolės tarybos 2006 m. ataskaitoje. Kalbant ekonominiais terminais, ši šalis užima beveik monopolinę padėtį narkotikų žaliavų tiekimo rinkoje. Minėtoje ataskaitoje teigiama, kad vien Afganistane užauginama 87 proc. viso pasaulinio opijaus.

Paskelbtas slaptas Amerikos žvalgybos dokumentas patvirtina tai, ką savęs neapgaudinėjantieji seniai žinojo: būtent, kad karas Irake skatina musulmonų fundamentalizmą, vis daugiau jaunuolių įtraukia į tarptautinių džihadistų gretas, didina teroristinių antpuolių pavojų. Dokumentas yra svarbus, nes tai ne prezidento George‘o Busho ar karo priešininkų darbas, bet bendra visų 16 Amerikos žvalgybos agentūrų išvada pačiu aukščiausiu lygiu. 

Jau praėjo daugiau nei penkeri metai po tarptautinės koalicijos įsiveržimo į Afganistaną bei treji metai po JAV vadovaujamos koalicijos invazijos į Iraką siekiant nuversti tuometinį Sadamo Huseino režimą. Kas nutiko su šiomis šalimis, ar pasiteisino karas su terorizmu ir kokia yra dabartinė padėtis? Galiausiai su kokiomis problemomis susiduria tarptautinės šalių atkūrimo pajėgos?

Nuo pat šiuolaikinio terorizmo formų atsiradimo pradžios 1960 m., politikos apžvalgininkai išliejo panašiai tiek rašalo, kiek teroristai kraujo. Beveik visada užduodami tie patys klausimai – kas, ką, kaip ir kodėl sprogdina? Šis straipsnis – ne išimtis, jo tikslas – išsiaiškinti atskleisto sąmokslo prieš Didžiosios Britanijos transatlantinius reisus užkulisius, aplinkybes ir pamąstyti, kas galiausiai iš to išlošė, o kas pralošė.

Nuolatinis žydų-arabų konfliktas tęsiasi. Tiek Izraelis, tiek Libanas tvirtina pasiekiantys pergales: Izraelis bombarduoja šiauresnius Libano regionus, tuo tarpu Hizbollah kovotojų raketos skrenda vis giliau į Izraelio pietus. Kai daugiau nei prieš tris savaites grupė „Dievo partijos“ teroristų Izraelio ir Libano pasienyje prieštankiniais pabūklais apšaudė pora šarvuotų Hummvee patrulių, nukovė tris Izraelio karius ir įkaitais paėmė du, niekas neprognozavo, kad konfliktas užsitęs taip ilgai. Visgi karine prasme pranašumas yra žydų valstybės pusėje. 

Besitęsiantis Izraelio-arabų konfliktas pasižymi nuolatine politine įtampa ir atviru priešiškumu. Šis konfliktas apima Izraelio valstybės sukūrimą ir jos santykius su arabų valstybėmis. 1948 m. Arabų-Izraelio, 1956 m. Sueco, 1967 m. Šešių dienų, 1973 m. Yom Kippuro ir 1982 m. Libano karai buvo ilgalaikio konflikto tarp Izraelio ir arabų valstybių išdava. Dabartinis konfliktas tarp Izraelio ir Libano tėra ilgalaikio priešiškumo pasekmė.

Sekmadienį „Hezbollah“ raketomis mažiausiai šešis kartus apšaudė Izraelio uostamiestį Haifą. Tuo tarpu Izraelio karo lėktuvai toliau atakuoja Libano pietus, o jo sausumos pajėgos užėmė netoli pasienio esantį kaimą, kuris laikomas „Hezbollah“ tvirtove.

Izraelis taip pat pirmą kartą smogė į Saidos uostą Libano pietuose, kur yra susitelkę daugybė karo pabėgėlių.

Sekmadienio rytą Izraelis taip pat  bombardavo Saido uostamiestį ir Beiruto priemiesčius.

Apie branduolinių ginklų plitimo pavojus šiandieną diskutuojama daug. Jau nuo XX a. 7 deš. siekiama kontroliuoti branduolinių ginklų kūrimą ir eksploatavimą, perdavimą ir platinimą tiek jau turinčių branduolinį ginklą valstybių tarpe, tiek neturinčių, bet potencialiai galinčių branduolinį ginklą susikurti ar jį įsigyti kitais būdais. 1968 m. liepos 10 d. JAV, SSRS, D. Britanija bei dar 59 valstybės pasirašo Branduolinio ginklo Neplatinimo sutartį (NPT – Non-Proliferation of Nuclear Weapon Treaty). Šios sutarties išdava ta, jog šiandienos tarptautiniuose santykiuose daugelio valstybių atominių programų kūrimą prižiūri TATENA (Tarptautinė atominės programos energijos agentūra).

„Jeigu kalbėti apie pagrindinę XXI amžiaus grėsmę, tai aš manau, kad tai yra masinio naikinimo ginklų plėtros problema.“ (Rusijos Federacijos prezidentas Vladimiras Putinas)

 Šaltojo karo metais branduolinių ginklų problema buvo kaip niekad ryški. Žlugus Sovietų Sąjungai, ji sušvelnėjo, bet jokiu būdu neišnyko. Pastaruoju metu ji vėl išėjo į pirmą planą dėl Irano branduolinės programos.

Masinio naikinimo ginklų, visų pirma branduolinio ginklo, plėtros klausimas yra įvairiapusis ir labai sudėtingas. Šiame straipsnyje bus pabandyta bendrais bruožais išnagrinėti svarbiausius jo aspektus.

Lietuvos viešajame diskurse vis dažniau kalbama apie stiprėjančias grėsmes iš Rytų, gresiančias mūsų valstybės nacionaliniam saugumui. Labiausiai įsimintina saugumo vadovo A. Pociaus nelabai konkreti, apie šias grėsmes įspėjanti kalba visuomenėje įnešė sumaištį bei inspiravo atitinkamą susidomėjimą šia tema: įvairiuose valstybės lygmenyse. Pradėta ieškoti įvairiausių sąsajų su Rusijos spec. tarnybomis ir atvirkščiai, bandyta grėsmes ir kalbas apie jas įvardinti populistinėmis. Svarbiau būtų nustatyti ne tai, ar šios rytinės kaimynės suponuojamos grėsmės yra tikros ar tariamos, bet ar galima jų prevencija. Kitas klausimas, ar tokia prevencija yra ir ar išvis vykdoma Lietuvoje?

Rytinėje Europos Sąjungos (ES) kaimynystėje vykdoma aktyvi užsienio politika pelnė Lietuvai „revoliucijos eksportuotojos“ etiketę. Ją mūsų šaliai aktyviai lipina valdžiai lojali Rusijos ir Baltarusijos žiniasklaida. Ši etiketė gali būti traktuojama ne tik kaip Lietuvos aktyvumo įvertinimas, bet ir kaip tam tikrą grėsmę galintis kelti reiškinys.

Pradžia – Kijeve

Prezidento Valdo Adamkaus vizitas į Kijevą 2004 m. gruodį ir jo vaidmuo Oranžinėje revoliucijoje iki šiol prisimenamas su tam tikru pasididžiavimu. Bet šis įvykis taip pat žymi Rusijos ir Baltarusijos informacinio puolimo prieš Lietuvą pradžią.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).