Gegužės devintos dienos parade Rusija pademonstravo savo naujausią šarvuotąją techniką, taip pat ilgai lauktą tanką T-14 „Armata“ (būtina pažymėti, kad „Armata“ yra unifikuota sunkioji vikšrinė platforma, kurios pagrindu bus gaminamas ne tik tankas T-14, bet ir sunkioji pėstininkų kovos mašina T-15, sunkioji haubica „Koalicija-SV“ ir kitos karinės mašinos). Reakcija į šį gaminį nevienareikšmiška. Rusiškas oficiozas, žinoma, tik giria naujovę. Vakarų spauda buvo skeptiškesnė.

Apibūdinti tai, kas dabar vyksta rytų Ukrainoje, – sudėtingas uždavinys. Apie situaciją paprasčiausiai galima būtų pasakyti taip: nei karas, nei taika. Kalbama apie Minsko susitarimų įgyvendinimą, tačiau tas kalbėjimas yra tylus ir labai atsargus, nes kiekvieną dieną konflikto zonoje vyksta susišaudymai, tebežūsta žmonės. Iš esmės karas rytų Ukrainoje perėjo į lėtinę stadiją, tačiau esminis klausimas – ar tai tenkina konflikto dalyvius, t. y. Ukrainą, vadinamuosius separatistus ir Rusiją?

Šaltojo karo laikotarpiu prigijo frazė „Nori taikos – ruoškis karui“, bet ar ginklavimosi varžybos tikrai atneša stabilumą ir padeda išvengti karinių konfliktų, nežinia. 1980–1990 metais, baigiantis šaltajam karui, ginklų pardavimas smuko, tačiau pasaulis nuo to laiko ginklų gamina vis daugiau. Stokholmo tarptautinio taikos tyrimų instituto SIPRI ekspertų apskaičiavimu, per dešimt metų – nuo 1997 m. iki 2006 m. – pasaulio šalių išlaidos ginkluotei padidėjo 37 proc., o per paskutinius metus išaugo dar 16 procentų.

Kada pasibaigs Kremliaus sukeltas Rusijos ir Ukrainos karas, prasidėjęs nuo Krymo okupacijos? Pirmieji Kremliaus asmenys vis kartoja, kad Rusija yra už taikų konflikto Donbase sureguliavimą, o prezidentas P. Porošenka prieš pat Naujuosius, 2015 metus pareiškė, kad yra „išskirtinai už politinį karinio konflikto sprendimą“.

Agresyvi Rusijos politika Ukrainos atžvilgiu visiems kelia klausimą – ko galima tikėtis iš Rusijos? Šiandienos įvykiai ir neseniai nuaidėję propagandiniai kliedesiai per Rusijos „Penktąjį kanalą“ laidoje „Svarbiausia“ („Главное“) privertė prisiminti vieną iš skaitytų Rusijos autorių knygų, kuri po pasirodymo spaudoje nesulaukė didesnio dėmesio, mat tuo metu dar nebuvo tokia aktuali ir tiesiog buvo laikoma utopija ar futurologiniais kliedesiais. Tai Michailo Jurjevo politinės fantastikos knyga „Trečioji imperija. Rusija, kuri privalo būti“ (Михаил Юрьев. ТРЕТЬЯ ИМПЕРИЯ. Россия, которая должна быть), kurioje suformuota „keturių žingsnių programa“, kaip Rusija taps pasauline imperija.

Pasaulis, stebintis situaciją Rytų Ukrainoje, taip ir neišvydo aiškaus sprendimų, numatytų Minske pasiektame susitarime, įgyvendinimo. Kariniai susirėmimai fiksuojami kiekvieną dieną, taikos procesas akivaizdžiai stringa. Negalima teigti, kad toks rezultatas yra netikėtas – jis buvo prognozuojamas. Atrodo, naujieji Minsko susitarimai arti to, kad pakartotų pirmųjų – pernai metų rugsėjį pasiektų – susitarimų likimą.

Mes jau savotiškai susigyvenome su konfliktu rytų Ukrainoje, jis lyg ir natūraliai įsipina į mūsų kasdienį diskursą. Tačiau tai nemenkina jo destabilizacinio potencialo, kuris veikia visą Rytų Europos regioną ir skamba aidu ir Vakarų Europoje ar net už Atlanto. Naują viltį, kad taika įmanoma, įžiebė neseniai pasiektas susitarimas Minske, tačiau dėl jo efektyvumo tebėra nemažai abejonių.

Visi mes jau beveik metus priversti stebėti geopolitinio absurdo teatrą: Rusija visokeriopai remia (o iš esmės – vykdo) agresiją prieš kaimyninę Ukrainą, tačiau įžūliai neigia savo vaidmenį šiuose tragiškuose įvykiuose. Neigimo diskursas atsikartoja visuose oficialiuose Rusijos pareigūnų pasisakymuose nepriklausomai nuo realios situacijos ir konteksto, nepaisant net to, kad kitur pasaulyje nekyla didesnių abejonių dėl tikrojo Maskvos vaidmens šioje istorijoje.

2014 m. gruodžio 26 d. V. Putinas pasirašė naują Rusijos karinę doktriną. Jos laukta su nekantrumu, o dėl susidariusio Maskvos geopolitinio konflikto su Vakarais konteksto – iš dalies su nerimu. Dokumentas nenuvylė „lūkesčių“. Pavyzdžiui, atsirado nebranduolinio atgrasymo koncepcija, bet ne tai jame įdomiausia (savaime suprantama, kad atominio ginklo, kuris yra silpnojo argumentas, šiandien niekas nenaudos dėl globaliai pražūtingų tokio žingsnio pasekmių).

Vadinamosios liaudies respublikos Rytų Ukrainoje nedalyvavo rinkimuose į Aukščiausiąją Radą, tačiau lapkričio 2 dieną paskubėjo surengti savo rinkimus. Jų tikslas buvo suformuoti (o tiksliau – įteisinti) „Luhansko liaudies respublikos“ (LLR) ir „Donecko liaudies respublikos“ (DLR) valdymo organus. Suprantama, nė viena valstybė pasaulyje, be Rusijos, šių rinkimų ir jų rezultatų nepripažino. Maskva, kaip ir buvo galima nuspėti, pareiškė, kad „gerbia“ minėtų „respublikų“ gyventojų valią, tačiau nuo oficialaus pripažinimo kol kas irgi susilaikė.

Pilietinis karas su neaiškiu frontų skaičiumi Sirijoje ir po JAV invazijų stipriai suskaldytas Irakas leido iškilti vienai brutaliausių šio dešimtmečio grupuočių – „Irako ir Levanto islamo valstybei“ (ILIV), grasinančiai ne tik anksčiau vadintam Levantu regionui, bet ir, tikėtina, platesniam arabų pasauliui. Dėl galimo ILIV plitimo į Šiaurės Afriką grėsmės būtina apžvelgti dvi regiono milžines – Egiptą ir Libiją ir paanalizuoti, koks ILIV rėmėjų frontas formuojasi arba jau egzistuoja šiose šalyse, ką daro jų vyriausybės ir kokį vaidmenį jos gali vaidinti koalicijoje prieš ILIV.

Mano atmintyje išliko tos vasario nakties Maidane, dvi dienos prieš ten sušaudant Dangiškąją šimtinę, chronologija. Žmonių buvo nedaug. Tų, kurie, nebijodami mirties ir sužeidimų, bandė sulaikyti „Berkut“ būrį, besiveržiantį link scenos iš Nepriklausomybės kolonos pusės, buvo visai nedaug. Milicininkai šaudė koviniais šoviniais, mėtė granatas, nuo jų skeveldrų buvo daug sužeistų. Greitosios pagalbos mašinos nespėdavo išvežti krauju paplūdusių žmonių. Visi laukė šturmo.

Kai į Rusijos agresiją prieš Ukrainą (Krymo aneksiją) Vakarų pasaulis atsargiai ir nenoriai reagavo pirmąja sankcijų banga – Maskva tik juokėsi. Vėliau, rodydamas, kad yra pasirengęs ilgai konfrontacijai su Vakarais, Kremlius įvedė atsakomąsias sankcijas, uždarydamas savo rinką kai kurioms produktų grupėms iš Vakarų pasaulio, taip pat demonstratyviai pradėdamas ekonomikos perorientavimo į Kiniją procesą. Tačiau, rodos, Maskvos arogancija po truputi blėsta. Sankcijos savo funkciją atlieka – lėtai, bet nenumaldomai.

„Koaliciją dabar sudaro daugiau nei 50 šalių. Saudo Arabija organizuos karines stovyklas Sirijos kovotojams, Jordanija dalinsis žvalgybos duomenimis, Vokietija tieks ginklus Irakui, o Prancūzija bombarduos taikinius“ – tokia trumputė JAV vadovaujamos koalicijos prieš ILIV („Irako ir Levanto islamo valstybę“) santrauka neatskleidžia svarbių niuansų, tačiau nusako vieną itin svarbų koalicijos bruožą – jos margumą. Vakarų Europa, arabų šalys, Australija ir pačios JAV koalicijos priešakyje: oro reidams Sirijoje padangėje jau prasidėjus, žvilgsnis į šią koaliciją iš arčiau kelia daugybę klausimų. Kurios šalys remia JAV, koks teisinis koalicijos statusas ir ar įmanomas karinis sprendimas problemos, kurią išorės kariniai veiksmai iki šiol tik dar stipriau įžiebdavo? 

Tarp analogijų, kurios dažnai laikomos „nepatogiomis“, yra Rusijos prezidento Vladimiro Putino palyginimas su nacistinės Vokietijos lyderiu Adolfu Hitleriu.

Vieniems ši analogija atrodo itin vykusi. Tai atsispindi net rusiškoje opozicinėje leksikoje: V. Putinas pravardžiuojamas Putleriu (pagal sąskambį su Hitleriu). Taip pat galima priminti, kad kitados labai aktyviai veikęs jaunimo „patriotinis“ judėjimas „Naši“ („Mūsiškiai“) buvo pravardžiuojamas putinjugendu (pagal sąskambį su jaunimo judėjimu nacistinėje Vokietijoje – hitlerjugendu).

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).