Visi mes jau beveik metus priversti stebėti geopolitinio absurdo teatrą: Rusija visokeriopai remia (o iš esmės – vykdo) agresiją prieš kaimyninę Ukrainą, tačiau įžūliai neigia savo vaidmenį šiuose tragiškuose įvykiuose. Neigimo diskursas atsikartoja visuose oficialiuose Rusijos pareigūnų pasisakymuose nepriklausomai nuo realios situacijos ir konteksto, nepaisant net to, kad kitur pasaulyje nekyla didesnių abejonių dėl tikrojo Maskvos vaidmens šioje istorijoje.

2014 m. gruodžio 26 d. V. Putinas pasirašė naują Rusijos karinę doktriną. Jos laukta su nekantrumu, o dėl susidariusio Maskvos geopolitinio konflikto su Vakarais konteksto – iš dalies su nerimu. Dokumentas nenuvylė „lūkesčių“. Pavyzdžiui, atsirado nebranduolinio atgrasymo koncepcija, bet ne tai jame įdomiausia (savaime suprantama, kad atominio ginklo, kuris yra silpnojo argumentas, šiandien niekas nenaudos dėl globaliai pražūtingų tokio žingsnio pasekmių).

Vadinamosios liaudies respublikos Rytų Ukrainoje nedalyvavo rinkimuose į Aukščiausiąją Radą, tačiau lapkričio 2 dieną paskubėjo surengti savo rinkimus. Jų tikslas buvo suformuoti (o tiksliau – įteisinti) „Luhansko liaudies respublikos“ (LLR) ir „Donecko liaudies respublikos“ (DLR) valdymo organus. Suprantama, nė viena valstybė pasaulyje, be Rusijos, šių rinkimų ir jų rezultatų nepripažino. Maskva, kaip ir buvo galima nuspėti, pareiškė, kad „gerbia“ minėtų „respublikų“ gyventojų valią, tačiau nuo oficialaus pripažinimo kol kas irgi susilaikė.

Pilietinis karas su neaiškiu frontų skaičiumi Sirijoje ir po JAV invazijų stipriai suskaldytas Irakas leido iškilti vienai brutaliausių šio dešimtmečio grupuočių – „Irako ir Levanto islamo valstybei“ (ILIV), grasinančiai ne tik anksčiau vadintam Levantu regionui, bet ir, tikėtina, platesniam arabų pasauliui. Dėl galimo ILIV plitimo į Šiaurės Afriką grėsmės būtina apžvelgti dvi regiono milžines – Egiptą ir Libiją ir paanalizuoti, koks ILIV rėmėjų frontas formuojasi arba jau egzistuoja šiose šalyse, ką daro jų vyriausybės ir kokį vaidmenį jos gali vaidinti koalicijoje prieš ILIV.

Mano atmintyje išliko tos vasario nakties Maidane, dvi dienos prieš ten sušaudant Dangiškąją šimtinę, chronologija. Žmonių buvo nedaug. Tų, kurie, nebijodami mirties ir sužeidimų, bandė sulaikyti „Berkut“ būrį, besiveržiantį link scenos iš Nepriklausomybės kolonos pusės, buvo visai nedaug. Milicininkai šaudė koviniais šoviniais, mėtė granatas, nuo jų skeveldrų buvo daug sužeistų. Greitosios pagalbos mašinos nespėdavo išvežti krauju paplūdusių žmonių. Visi laukė šturmo.

Kai į Rusijos agresiją prieš Ukrainą (Krymo aneksiją) Vakarų pasaulis atsargiai ir nenoriai reagavo pirmąja sankcijų banga – Maskva tik juokėsi. Vėliau, rodydamas, kad yra pasirengęs ilgai konfrontacijai su Vakarais, Kremlius įvedė atsakomąsias sankcijas, uždarydamas savo rinką kai kurioms produktų grupėms iš Vakarų pasaulio, taip pat demonstratyviai pradėdamas ekonomikos perorientavimo į Kiniją procesą. Tačiau, rodos, Maskvos arogancija po truputi blėsta. Sankcijos savo funkciją atlieka – lėtai, bet nenumaldomai.

„Koaliciją dabar sudaro daugiau nei 50 šalių. Saudo Arabija organizuos karines stovyklas Sirijos kovotojams, Jordanija dalinsis žvalgybos duomenimis, Vokietija tieks ginklus Irakui, o Prancūzija bombarduos taikinius“ – tokia trumputė JAV vadovaujamos koalicijos prieš ILIV („Irako ir Levanto islamo valstybę“) santrauka neatskleidžia svarbių niuansų, tačiau nusako vieną itin svarbų koalicijos bruožą – jos margumą. Vakarų Europa, arabų šalys, Australija ir pačios JAV koalicijos priešakyje: oro reidams Sirijoje padangėje jau prasidėjus, žvilgsnis į šią koaliciją iš arčiau kelia daugybę klausimų. Kurios šalys remia JAV, koks teisinis koalicijos statusas ir ar įmanomas karinis sprendimas problemos, kurią išorės kariniai veiksmai iki šiol tik dar stipriau įžiebdavo? 

Tarp analogijų, kurios dažnai laikomos „nepatogiomis“, yra Rusijos prezidento Vladimiro Putino palyginimas su nacistinės Vokietijos lyderiu Adolfu Hitleriu.

Vieniems ši analogija atrodo itin vykusi. Tai atsispindi net rusiškoje opozicinėje leksikoje: V. Putinas pravardžiuojamas Putleriu (pagal sąskambį su Hitleriu). Taip pat galima priminti, kad kitados labai aktyviai veikęs jaunimo „patriotinis“ judėjimas „Naši“ („Mūsiškiai“) buvo pravardžiuojamas putinjugendu (pagal sąskambį su jaunimo judėjimu nacistinėje Vokietijoje – hitlerjugendu).

Ukrainiečių mokslininkas Georgijus Počepcovas yra apibūdinęs informacinį karą kaip „kovą dėl žmogaus proto“. Šiandien mes matome, kad tarp šalių, rimtai žiūrinčių į informacinio karo galimybes, didžiausią pažangą daro Rusija. Vieną svarbų informacinį karą ji jau laimėjo, ir tas karas iš esmės buvo pilietinis, t. y. nukreiptas prieš savo visuomenę.

Rugpjūčio pradžioje politikos ekspertų akys, be karinio konflikto rytų Ukrainoje, krypo ir į Kalnų Karabachą – čia vyko kruviniausi susirėmimai nuo 1994-aisiais paskelbtų paliaubų tarp Armėnijos ir Azerbaidžano. Nors abi pusės praneša apie skirtingą nukautųjų skaičių, tarptautinės žiniasklaidos duomenimis, rugpjūčio 9 dieną bendras aukų skaičius viršijo 20.Tad nenuostabu, kad Kremlius čia įžvelgė patogią progą įtvirtinti savo pozicijas Pietų Kaukazo regione ir kiek pastiprinti Vladimiro Putino, kaip taikdario, pozicijas prieš Vakarų oponentus. Rugpjūčio 9–10 dienomis Sočyje V. Putinas atskirai susitiko su Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentais ir surengė bendrą trišalį susitikimą...

Tarptautinėje politikoje ir ypač diplomatijoje atėjo metas, kai daiktai ir reiškiniai pradedami vadinti savo vardais. Rugpjūčio pabaigoje NATO vadovas Andersas Foghas Rasmussenas viešai prabilo apie tai, kad Rusijos kariuomenė dalyvauja karinėse veiksmuose Ukrainoje (Kijevas kalbėjo apie tai jau seniai) ir kad tai yra šiurkštus Ukrainos suverenumo ir teritorinio vientisumo pažeidimas. Vargu ar tai galima pateikti kaip naujieną, nes realiai Ukrainos teritorinis vientisumas buvo pažeistas dar pavasarį, kai Rusija aneksavo Krymo pusiasalį. Tačiau NATO vadovo pareiškimas bet kuriuo atveju yra reikšmingas, nes parodo, kad didžiausias pasaulyje gynybinis aljansas ryžtasi pripažinti karčią tiesą: tai, kas vyksta Rytų Ukrainoje, yra ne separatizmo proveržis, o agresija, kurią prieš Ukrainą vykdo Rusija.

Konfliktas Ukrainoje lėmė, kad abipusės sankcijos tapo Rusijos ir Vakarų santykių dalimi. Kokie tokios politikos padariniai laukia konfrontuojančių pusių, kokia galėtų būti išeitis iš susidariusios krizinės situacijos? Šie klausimai šiandien jaudina kiekvieną politiką ir ekspertą Europoje, Amerikoje ir Rusijoje.

Apie Rusijos propagandinį karą prieš Ukrainą prirašyta jau nemažai. Šiame ideologiniame fronte naudojamos įvairios priemonės – pradedant tiksliniu stereotipinių sąvokų kartojimu per visus Maskvai pavaldžius informacijos kanalus ir baigiant faktų ir duomenų falsifikavimu. Propagandinis Rusijos aparatas nemažina savo apsukų, tad prie šios temos tenka vis grįžti. Šiame straipsnyje bus bandoma pažvelgti į šio konfrontacijos aspekto dinamiką.

Žinomas JAV ekspertas, buvęs JAV prezidento J. Carterio patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Z. Brzezinskis pateikė savo viziją, kaip galėtų būti sureguliuota Ukrainos krizė (daugiau informacijos galima rasti čia ir čia). Tiesa, šiandien jis jau nėra toks įtakingas kaip kadaise, bet neabejotina patirtis daro jo samprotavimus vertus dėmesio.

Krymo aneksijai Rusija, atvirai nesiųsdama savo karių į neramų regioną, pritaikė vadinamųjų „žaliųjų žmogeliukų“ taktiką, kuri puikiausiai suveikė. Negalima sakyti, kad tai visiškai naujas reiškinys. Pavyzdžiui, Vakaruose kai kuriems „nešvariems“ uždaviniams vykdyti pasitelkiamos privačios karinės kompanijos. Šaltojo karo metais JAV ir SSRS specialiosios pajėgos nuversdavo joms nepalankius ar gindavo draugiškus režimus. Tačiau „žalieji žmogeliukai“ yra ne privati karinė kompanija, o artimai su Rusijos specialiosiomis pajėgomis susijusi struktūra ir šia prasme tai išskirtinis fenomenas, reikalaujantis kompleksinio supratimo, nes tik toks supratimas ir sisteminis požiūris gali padėti tinkamai nuo jų apsisaugoti. Šiuo atveju yra svarbūs keli momentai.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).