Portalas ej.ru gegužės 4 d. išspausdino karinio apžvalgininko Aleksandro Golco straipsnį apie karo, kurį Rusija kariauja Ukrainoje, pobūdį. Pateikiame šio straipsnio vertimą į lietuvių kalbą. Straipsnio originalą galima rasti adresu: http://www.ej.ru/?a=note&id=25059.

Gegužės švenčių dienomis Ukraina visiškai priartėjo prie pilietinio karo padėties. Didžiausia tragedija įvyko Odesoje. Ten prorusiškai nusiteikę aktyvistai užpuolė Ukrainą palaikančių futbolo aistruolių maršą...

Rusija kariauja su Ukraina. Drąsiai rašau šį teiginį, nes kitos valstybės teritorijos užgrobimas yra akivaizdus karo veiksmas. Tačiau tiksliai kvalifikuoti dabartinį Rusijos ir Ukrainos konfliktą yra sunkiau. Tai nėra įprastinis ginkluotas susirėmimas. Nors ant realių karo veiksmų ribos balansuojama iki šiol, konfliktas kol kas nėra peraugęs į vadinamąją karštąją karo stadiją. Tačiau neįmanoma ignoruoti kito – propagandinio – karo, kuris įgauna vis didesnį pagreitį. Šią karo rūšį galima vertinti ir kaip pasirengimą realiems karo veiksmams, ir kaip atskirą agresijos formą.

Neseniai Lietuvos ir Latvijos vadovybės pareiškė ketinančios didinti šalių gynybos finansavimą. Abi valstybės bandys iki 2020 metų pasiekti gynybai skiriamų lėšų 2 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) ribą. O Estija šalies saugumui jau šiuo metu skiria NATO rekomenduojamą 2 proc. BVP finansavimą. Šios šalies valdžia greitu metu neplanuoja didinti ar mažinti finansinių įplaukų į šį sektorių[1]. Todėl būtų pravartu pažvelgti, ar tie nuolat minimi 2 proc. BVP radikaliai keičia (gerina) kariuomenės kokybę ir ar to pakanka šalies gynybai užtikrinti. Tačiau prieš pradėdami analizuoti panagrinėkime kai kuriuos Baltijos šalių ginkluotąsias pajėgas apibūdinančius rodiklius.

Visą 2013 m. vasarą šimtai ir tūkstančiai „teroristų“ iš Vakarų lėktuvais ir laivais plūdo ir kaupėsi prie sąjunginės Rusijos ir Baltarusijos valstybės sienų. Gerai parengtos jų grupės smelkėsi per sieną, terorizavo taikius gyventojus, griovė tiltus, vertė elektros stulpus ir užpuldinėjo karinius objektus. <...> Tai ne kokio filmo, o oficialiai paviešintas jungtinių Rusijos ir Baltarusijos karinių mokymų „Zapad 2013“ („Vakarai 2013“) scenarijus, pagal kurį šių šalių kariai visą savaitę daugybėje poligonų kovojo su mirtinu „priešu“. Kovojo rimtai – strateginiais bombonešiais, naikintuvais ir sraigtasparniais, artilerijos ir motošaulių brigadomis, šimtais tankų ir šarvuočių bei tūkstančiais kareivių. Kuo šis „karas“ buvo ypatingas ir kuo jis skyrėsi nuo ankstesnių „Zapad“ pratybų?

Nepilotuojamais lėktuvais (angl. unmanned aerial vehicle) jau ne vienus metus vykdomos JAV karinės operacijos Artimuosiuose Rytuose, Pietų Azijoje ir Afrikoje. Nors technologinės naujovės karo pramonėje turbūt žavi ne vieną, nepilotuojamų lėktuvų naudojimas ir su jais susijusios operacijos kelia nemažai klausimų, ir būtinybė į juos atsakyti metams bėgant neblėsta. Kaip jie veikia, kaip ir kur naudojami ir kokie šių atakų padariniai – daugybė klausimų, kurių atsakymai veda link kitų ne ką menkesnių klausimų. Tai nepilotuojamų lėktuvų naudojimo teisinis aspektas ir keli kiek bauginantys JAV užsienio politikos niuansai. Bet apie viską nuo pradžių.

Ar gali sietis kareivis ir aplinkos tausojimas? Greičiausiai į galvą ateinantis atsakymas – ne. Karo veiksmai niokoja, gąsdina, kenkia, o jau vien išgirdus žodį „kareiviai“, prieš akis iškyla ne itin maloniai nuteikiantys vaizdai. Nors žiniasklaidos esame pratinami žvelgti į armiją ir karinius veiksmus kaip į neišvengiamą kasdienybę, vidinis balsas vis tiek kužda, kad tai nėra gėris.

Amerikietiškos priešraketinės gynybos sistemos (PRGS) klausimas išlieka kiršinančiu momentu Maskvos ir Vašingtono santykiuose. Tai patvirtina, pavyzdžiui, V. Putino laiškas B. Obamai, kuriame jis, pasak Rusijos saugumo tarybos sekretoriaus N. Patruševo, PRGS problemai skyrė ypatingą dėmesį ir pažymėjo, kad šalims „kol kas nepavyko surasti abiem pusėm priimtinų sprendimų“.

Šiuolaikiniai kariniai konfliktai parodė, kad pranašumas ore yra vienas iš svarbiausių dalykų, todėl visada įdomu atidžiau pažvelgti į tai, kas įvairiose valstybėse vyksta karinės aviacijos srityje. Lietuvai šiuo atveju aktualiausia yra Rusijos, kurios naikintuvai mėgsta panervinti šalies/NATO oro gynybos sistemą, praktika.

Neseniai Rusijos laikraštyje „Izvestija“ pasirodė vertas dėmesio straipsnis apie šių metų pabaigoje planuojamus rusiško priešpalydovinio komplekso bandymus (http://izvestia.ru/news/543550#ixzz2ItoTqY6n). Tai skatina šiek tiek plačiau pažvelgti į Rusijos ir Jungtinių Valstijų priešpriešą artimajame kosmose.

Rusijos ir JAV pozicijų skirtumą B. al Assado režimo išlikimo klausimu galima glaustai apibūdinti vaizdingu pavyzdžiu. Dabartinis Sirijos vadovas Maskvoje laikomas ne galvažudžiu, o teisėtu vadovu, kovojančiu prieš barbariškus fanatiškų islamistų ketinimus sugriauti valstybę. Vašingtono požiūris į šią figūrą kardinaliai priešingas.

Vargu ar kas ginčys, kad Sirijos konfliktas jau seniai peržengė šios valstybės sienas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šioje šalyje bemaž nuolat vykstančiuose ginkluotuose susirėmimuose kaunasi Basharui al Assadui ištikimos ginkluotosios pajėgos ir sukilėliai. Vis dėlto, pažvelgus giliau, matyti, kad vyksta ir gerokai didesnis, išorinis  „karas“, kuriame dalyvauja kur kas stipresnės jėgos.

Išmaniosios gynybos (smart defence) koncepcija yra gana nauja, nors ekspertai teigia, kad joje panaudoti principai vienaip ar kitaip aptariami jau nebe pirmus metus. Bet kurio atveju dėmesys šiai gynybinių pajėgumų optimizavimo koncepcijai yra svarbus, nes šiuo metu išmaniąją gynybą galima pavadinti pagrindine Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (NATO) filosofija, kuria bent jau artimiausią dešimtmetį bus siekiama vadovautis.

Prieš kurį laiką įvyko Irako premjero Nourio al Malikio vizitas į Rusiją, per kurį buvo pasiektas reikšmingas susitarimas: Maskva parduos Bagdadui ginkluotės už daugiau negu 4 mlrd. dolerių (kokia tiksliai ginkluotė bus parduota, oficialiai nenurodoma, bet žiniasklaida praneša, kad tai moderniausi koviniai sraigtasparniai „Mi-28N“ (vadinamieji „naktiniai medžiotojai“), zenitinių raketų ir patrankų kompleksai „Pancir-S1“, naikintuvai „Mig-29“ ir sunkiosios šarvuotos mašinos). Šiuo atveju yra svarbūs du momentai.

1987 m. viduryje SSRS buvo pripažinta privati nuosavybė. Ūkinė nomenklatūra galėjo ja naudotis per vadinamuosius kooperatyvus – t. y. valstybinių įmonių ir privačių asmenų bendroves. Nuo 1988 m. vasaros kooperatyvai tapo pagrindiniu komjaunuoliškos privatizacijos įrankiu, ypač steigiant komercinius bankus, per kuriuos buvo atliekama nomenklatūrinė privatizacija.

2004-ųjų metų pradžia. Vengrija, Budapeštas. Vyksta NATO programos „Partnership for Peace“ anglų kalbos kursai kariškiams iš įvairių šalių. Atrodytų, anglų kalbos kursai, kuriuos organizuoja tokia programa, turėtų vykti sklandžiai... Tačiau tik ne tada, kai susitinka Azerbaidžano ir Armėnijos kariškiai.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).