Vengrijai kartu su Baltijos valstybėmis ir Lenkija, kurios rizikuoja atsidurti tarp Rusijos ir Vokietijos energetinės politikos, gresia panaši dviejų frontų problema, tačiau specifika čia kiek kitokia. Vengrijos atveju Rusija ir Austrija (Vokietija taip pat vadina mažesnį vaidmenį) siekia užmegzti ryšius Vengrijoje ir taikosi į pastarosios energetinės sistemos dalis.

Europiečiai niekaip negali apsispręsti, kas juos labiau baugina – pernelyg didelė priklausomybė nuo rusiškų dujų ar tai, nebus įmanoma gauti pakankamą jų kiekį, rašo „Financial Times“.

Europos Sąjunga tikisi, kad nauji dujotiekiai, kuriuos ji planuoja nutiesti, padės atgniaužti Maskvos kumštį, spaudžiantį visus gamtinių dujų tiekimus į Europą, teigia JAV savaitraštis „Business Week“.

Pasak savaitraščio, rugpjūčio pradžioje kilęs Minsko ir Maskvos ginčas dėl įsiskolinimo už dujų tiekimą vėl priminė situacijas, kai ES tapdavo Rusijos ir jos kaimynių ginčų įkaite.

Dienraštis „The Financial Times“ 2006 m. paskelbė konfidencialią informaciją, kad NATO patarėjai įspėjo Aljansą, jog Rusija gali sukurti į Naftą eksportuojančių šalių organizaciją (OPEC) panašų dujų kartelį. Tokio projekto galimybę svarstė, inicijavo ir Iranas bei Venesuela. Vis dėlto 2007 m. balandį Katare susirinkę svarbiausi pasaulio dujų eksportuotojai nutarė kartelio, vadinamojo dujų OPEC, nesteigti.

Kai antrą gegužės savaitgalį penkių valstybių prezidentai susirinko į energetinį forumą Krokuvoje, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tuo pat metu suorganizavo alternatyvų renginį Centrinėje Azijoje ir sutrukdė į Lenkiją nuvykti Kazachstano prezidentui Nursultanui Nazarbajevui.

Didžiulius naftos ir dujų išteklius turintis Kazachstanas pastaruoju metu tampa tikra interesų susidūrimo arena. 20 amžiaus paskutiniuoju dešimtmečiu dalijantis įtakos zonas šioje valstybėje, pagrindinėmis žaidėjomis buvo Rusija, JAV, Kinija ir musulmoniškosios šalys, o  dabar vis daugiau dėmesio Kazachstanui, ypač jo gausiems energetiniams resursams, skiria Europos Sąjunga ir atskiros jos valstybės.

2006 m. pradžioje Rusijos naftos monopolistės „Gazprom“ sprendimas nutraukti gamtinių dujų tiekimą Ukrainai sulaukė adekvačios ES reakcijos. Briuselyje šis Rusijos geopolitinius interesus atitinkantis žingsnis buvo įvertintas kaip mėginimas pasitelkus turimus energetinius išteklius formuoti Maskvai palankią ES politiką.

Metų pradžioje žiniasklaidoje garsiai nuskambėjo pranešimai, kad Irano dvasinis vadovas ajatola Ali Khamenei pasiūlė Rusijos vyriausybei bendradarbiauti dujų gavybos ir tiekimo srityje ir sukurti panašų į OPEC kartelį. Pasiūlymas pateiktas Rusijos Federacijos Saugumo tarybos sekretoriaus Igorio Ivanovo vizito Irane metu.

Rusijos energetikos ir pramonės ministerija vyriausybei pateikė seniai rengtą naftotiekio tiesimo į Europą aplenkiant Baltarusiją ir Lenkiją projektą. Apžvalgininkų nuomone, tai sukels naują nesantaikos bangą tarp Rusijos ir Baltarusijos, nors šių šalių santykių krizė po metų pradžioje kilusių nesutarimų dėl naftos tiekimo baltarusiams kainų jau buvo kiek aprimusi.

Dėmesį, kurį Rusija skiria Iranui, paaiškina jos geopolitiniai siekiai. Ne paslaptis, kad Maskva siekia atgauti kadaise buvusią galybę, o kartu ir savo įtaką pasaulyje. Rusijoje ypač dažnai ir garsiai piktinamasi JAV veiksmais, čia neretai galima išgirsti su nepasitenkinimu kalbant apie amerikiečių dominavimą pasaulio politikoje. Tačiau vargu ar Rusija jaudinasi dėl „vieno jėgos centro“ formavimosi todėl, kad mato čia pavojų globaliems demokratijos siekiams.

Šio straipsnio tikslas – trumpai apžvelgti Nord Stream dujotiekio projektui taikytinas pagrindines tarptautinės teisės ir ES teisės normas, iškelti probleminius klausimus, susijusius su galimais šių normų pažeidimais ir galimu netinkamu ar nesąžiningu jų įgyvendinimu.

Nordstream dujotiekis iš Rusijos į Vokietiją Baltijos jūros dugnu aptartinas keletu aspektų: teisiniu, ekologiniu, ekonominiu ir politiniu. Tik suvokus, kuris iš jų svarbiausias, bus galima pasakyti, kokia yra šio projekto reikšmė ir tikėtinos pasekmės. Atrodo, kad Nordstream – tai racionalių ir nelabai racionalių prielaidų bei sumetimų nulemtas projektas, turintis neaiškią ateitį.

Jeigu jūsų kas nors paprašytų įsivaizduoti, kaip atrodo pagrindinės naftą eksportuojančios valstybės, jūs veikiausiai įsivaizduotumėte riebų ir sotų Ivaną „prie vamzdžio“ arba kokį multimilijardierių Arabijos šeichą, besimėgaujantį neišpasakyta prabanga. O ar pastebėjote tą faktą, kad beveik visi pakankamai daug naftos turintys režimai yra nedemokratiški?

Pastaruoju metu Vakaruose, visų pirma Europoje, imta labai aktyviai ir rimtai svarstyti energetinio saugumo klausimus. Tam, žinoma, nemažai įtakos turėjo Rusijos energetiniai karai: iš pradžių su Ukraina, o po to su Baltarusija, kurių metu kelios ES valstybės kurį laiką turėjo naudoti savo strategines energetines atsargas. Todėl suprantama, kad europiečiams kyla pagrįstos abejonės dėl Rusijos, kaip ES patikimos politinės ir energetinės partnerės, statuso.

Broliškų santykių tarp Minsko ir Maskvos krizė ypač išraiškinga savo dinamika. Beje tie, kurie domisi šios brolijos perspektyva, turėtų atkreipti dėmesį į jų visai netolimą retrospektyvą. Nereikia su nostalgija žvelgti nei į 1996, nei į 1997, kai stiprėjo bendras liaudinis noras atkurti šeimyninius ryšius. Užtenka tik palyginti datas ir prisiminti tai, ką visi kažkodėl jau pamiršo.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).