Pirmojoje straipsnio dalyje bandyta vertinti Rusijos galimybes tapti energetine supervalstybe, naudojantis gamtinių dujų atsargomis. Šioje dalyje bandoma pažvelgti į naftos atsargų, gavybos, transportavimo, perdirbimo ir panaudojimo padėtį politiniams tikslams.

Kad ir kaip džiugintų klausą įprastinė naujametė uvertiūra čiaupų užsukimui Baltarusijos-Rusijos pasienyje, Baku siužetas dujų kainodaros tema ateityje gali tapti ne mažiau patraukliu ir todėl, jog jis ne vien tik Baku tema.

Jau akivaizdūs „Gazprom“ laimėjimai mokant kaimynus ūkininkavimo raštingumo. Bet reikalas ne vien dėl energiją taupančių technologijų, kurių reikalingumą įsisąmonino ne tik Ukraina, bet ir Baltarusija.

Rusijos prezidentas V. Putinas prieš G8 valstybių vadovų pasitarimą Sankt-Peterburge gegužės mėn. pareiškė, kad Rusijos tikslas – tapti „energetine supervalstybe ir užtikrinti energetinį stabilumą Europoje bei platesniame regione“. Kol kas dar neaišku, ar Rusija bus pajėgi įvykdyti prezidento pažadą, ar pastaruoju metu žiniasklaidoje pritilusios kalbos apie energetinę supervalstybę nėra ribotų jos galimybių požymis.

Prieš išvykdamas į Helsinkį, kur artimiausiomis dienomis vyks Šiaurės ir Baltijos šalių premjerų susitikimas, Lietuvos Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas susitikime su Valdu Adamkumi pareiškė, jog esminiu šalies ir savo kabineto veiklos prioritetu laiko energetinį šalies saugumą. Iš tiesų, atsižvelgiant į gaisrą „Mažeikių naftos“ gamykloje, jo atneštus nuostolius bei padarinius, kuriuos vis labiau jaučia mažmeninė Lietuvos degalų rinka, toks G. Kirkilo pareiškimas atrodo labai politiškai savalaikis ir netgi ryžtingas, žinant, jog vienu pagrindinių susitikimo Helsinkyje motyvų bus diskusijos apie Europos Sąjungos (ES) bendradarbiavimą su Rusija būtent energetikos srityje.

Dar prieš Naftą eksportuojančių šalių organizacijos (OPEC) susitikimą Dohoje (Kataras) spalio 18-21 d., vienuolika jos narių susitarė mažinti naftos gavybos kvotas, kad būtų sustabdytas jau mėnesį užsitęsęs šio kuro kainų kritimas. „Visos OPEC šalys susitarė sumažinti naftos gavybą vienu milijonu barelių per parą“, patvirtino šią informaciją Alžyro energetikos ir šachtų ministras Chakibas Chelilis.

Vienas iš svarbiausių klausimų, susijusių su „Mažeikių naftos“ ateitimi, yra naftos tiekimo klausimas, neatsiejamas nuo klausimo, kas bus bendrovės šeimininkas.

Lenkų kompanija PKN Orlen, kuri kaip ir turėtų artimiausiu metu tapti “Mažeikių naftos” valdytoja,  galėjo anksto arba susitarti arba nesusitarti su Rusijos naftos kompanijomis dėl žaliavos tiekimo. Pažymėtina, kad susitarimą pasiekti būtina tiek su išgaunančiomis naftą kompanijomis, tiek su Transneft, kuri valdo Rusijos naftotiekių sistemą. Lenkai vis teigia, kad baigia sutarti su rusiškomis naftą išgaunančiomis bendrovėmis, bet nafta vamzdynu neteka.

Analitikai ir diplomatai tvirtina, kad vienas svarbesnių pastarųjų metų iškovojimų Lietuvos ir Rusijos santykiuose – tai tranzito į Kaliningradą ir atgal į žemyninę Rusiją sureguliavimas. Tai patvirtino ir Lietuvos konsulas Kaliningrade Viktoras Baublys. Tačiau ir šiems santykiams neseniai kelią perbėgo juoda katė: liepos 29 dieną, įvykus avarijai dujotiekyje „Družba“ prie Rusijos ir Baltarusijos sienos, Maskva pareiškė, kad nutraukiamas naftos tiekimas „Mažeikių naftai“, o vamzdyno remontas užsitęs maždaug metus. Iš Rusijos pasigirdo pareiškimų, kad naftos tiekimas Lietuvai iš viso nebus atnaujintas. Kad jos negausime rugsėjo mėnesį – tai buvo jau oficialus perspėjimas.

Rusijai ir toliau „sėkmingai“ tęsiant naftotiekio „Družba“ remontą, Lietuva pagaliau taip pat nutarė imtis šiokių tokių atsakomųjų priemonių, aiškiai suvokiant, jog naftos tiekėjų garsinama avarija, trukdanti tiekti žaliavą į Mažeikius, tėra dar viena Rusijos energetinės ekspansijos į Europą apraiška.

Galima pastebėti, jog įvairių trukdžių didžiausios Lietuvos įmonės darbe būdavo ir anksčiau. Beje, visi jie taip pat buvo susiję su naftos tiekimu, kuris imdavo strigti aiškėjant, jog „Mažeikių naftos“ akcijos atiteks ne kuriai nors valstybinei Rusijos įmonei. Tačiau dabartinė situacija pagal savo įtampą ir atvirai demonstruojamą konfrontaciją, ko gero, yra viena sudėtingiausių visoje ne tik „Mažeikių naftos“ nesėkmių, bet ir dvišalių Lietuvos bei Rusijos santykių istorijoje. 

Ne tik Lietuvos ar Rusijos, bet ir Vakarų spauda analizuoja, kodėl Rusijos nafta nebeteka į įmonės „Mažeikių nafta“ rezervuarus, o didesnis jos srautas nukreiptas į kaimyninės šalies pietus. Diskusiją užaštrino Lietuvos pareigūnų pareiškimai apie politines šios „energetinės sausros“ priežastis, galimą kuro kainų šuolį ir Mažeikių įmonės pardavimo sandorio užkulisius. Užsienio apžvalgininkai tvirtina, kad dėl tų priežasčių pablogėjo Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos santykiai.

Hugo Chavezas Maskvoje derasi dėl ginklų prekybos sutarties. Impulsyvus Chavezas ir santūrus Vladimiras Putinas turi bendrą aistrą autokratijai bei energetikos resursų naudojimui politikoje. Ginklai, kuriuos perka Chavezas, neabejotinai bus panaudoti prieš Venesuelos visuomenę arba pateks kolumbiečiams teroristams, kuriuos slapta remia Chavezas. Putinas ne vienintelis žino, kad nestabilumas ir karas didina naftos kainą.

Prieš 10-15 metų mažai kas kreipė dėmesį į tai, kad nepriklausomybės būsena, į kurią 1991 metais netyčia pateko visos 15 tarybinių respublikų, atsisuko prieš iširusios Tarybų Sąjungos rusų gyventojus sunkiausiomis psichologinėmis pasekmėmis. Jeigu ukrainiečiai, armėnai, gruzinai, lietuviai, uzbekai, latviai ir kt. savo nepriklausomybę suvokė kaip nacionalinio tapatumo įsigijimą, kaip atvertas duris į ateitį, tai rusų savimonė imperijos žlugimą išgyveno kaip nacionalinę katastrofą. Dar daugiau, rusams buvo nejauku net ir Rusijos Federacijoje, nes jie matė, kad ir negausios nacionalinės mažumos, kurios dar liko jų žinioje, siekia maksimaliai atsiskirti nuo, kaip dabar įprasta sakyti, valstybę sudarančios tautos.

Energijos ištekliai vis labiau tampa politinio spaudimo instrumentu. Tokiu būdu nesidomėti pasaulinėmis naftos ir dujų rinkomis reiškia politinį aklumą, o informacijos vakuumas ne tik politikui, valstybės veikėjui, bet ir eiliniam žmogui yra tam tikras jo veiklos merdėjimas.

Prancūzų laikraštis „Le Monde“ klausia: ar jūs visiškai ramūs dėl Saudo Arabijos ateities? Jūsų nejaudina karingi Irano prezidento M. Ahmedinejado pareiškimai? Ar jūs tikrai pasitikite energetinio nacionalizmo politika, kurią vykdo Rusijos prezidentas V. Putinas? Jūsų neliečia populizmo proveržiai Venesueloje ir Bolivijoje? Laikraštis daro išvadą, kad nafta ir dujos tampa ne tik spaudimo priemone, bet ir „nacionalizmo auka“.

Iki Didžiojo aštuoneto (G8) valstybių aukščiausiojo lygio susitikimo Sankt Peterburge liko lygiai mėnuo. Apžvalgininkai tvirtina, kad tai bus Rusijai nelengvas forumas visais atžvilgiais: tiek dėl Irano branduolinės programos, kuriai, atrodo, pritaria Pekinas ir Maskva, tiek dėl santykių posovietinėje erdvėje (būtent dėl to mieste prie Nevos šiomis dienomis vykusiame ekonomikos forume susitiko Gruzijos ir Rusijos lyderiai), tiek dėl vadinamojo „energetinio saugumo“.

Paskutiniąja Europos diktatūra vadinamą valstybę, esančią rytinėje Lietuvos pašonėje, be jokių abejonių galima vadinti vienu sėkmingiausių Rusijos įtakos realizavimo postsovietinėje erdvėje projektų. Priešingai nei, pavyzdžiui, Ukrainos arba Gruzijos situacija, Maskva visuomet rasdavo bendrą kalbą su Minsku. Ši tendencija ypač gerai pastebima po Vladimiro Putino atėjimo į valdžią, nes šiandien kažin ar jau vien tik Baltarusijai galima taikyti „europinės diktatūros“ epitetus.

Tokiems teiginiams, žinoma, iš dalies galima prieštarauti, nes Maskvos administracijos retorika Minsko atžvilgiu neretai įgydavo ir itin komplikuotas formas.

Vertingiausi ir tuo pačiu strategiškai svarbiausi šiandieniniai pasaulio energijos ištekliai yra vadinamieji neatsinaujinantys gamtos ištekliai bei perdirbti jų produktai – nafta, anglys, gamtinės dujos, branduolinė energija, durpės, degieji skalūnai.

JAV, Rusija ir Kinija, kurios šiandien laikomos pagrindinėmis strateginėmis žaidėjomis energetinių išteklių saugumo procese, pagamina apie 38 proc., o suvartoja – 41 proc. pasaulio pirminės energijos.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.

Manoma, kad ART28 grupuotei, kuri dar žinoma kaip Fancy Bear, priklausantys programišiai mėgino įsilaužti į Lenkijos užsienio reikalų ministerijos (URM) darbuotojų kompiuterius

Didžiosios Britanijos vartotojai tarsi griauna įspėjimus, kad vadinamasis „Brexitas“ gali sukelti šalies ekonomikos sulėtėjimą. Per paskutinius tris 2016 metų mėnesius jų išlaidos buvo gausios ir tai leido išlaikyti solidžius ūkio augimo rodiklius. Praėjusių metų spalio–gruodžio mėnesiais D. Britanijos bendrasis vidaus produktas (BVP) didėjo 0,6 proc. ir augimo tempai iš esmės atitiko dviejų ankstesnių ketvirčių duomenis. Tokias tendencijas atspindėjo investuotojų ir finansų rinkų nekantriai laukti rodikliai, kuriuos paskelbė Nacionalinės statistikos tarnyba (ONS).