Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Rusijos-JAV santykiai: geostrateginiai aspektai (1)

Dovilė Bajoraitė
2006 09 07

Dar visai neseniai tarptautinė bendruomenė optimistiškai žvelgė į JAV-Rusijos santykius. Vos atėjęs į valdžią, Putinas mėgino neva švelninti Jelcino kadencijos pabaigoje susidariusią įtampą tarp Rusijos ir Vakarų, ypač reikšdamas solidarumą kovoje prieš terorizmą. Tad po rugsėjo 11-osios įvykių užsimezgęs Kremliaus-Vašingtono dialogas netruko atnešti dividendų pačiam Putinui: nuolaidi JAV reakcija, Rusijai nepritarus karo veiksmams Irake; sustiprėjusios Rusijos pozicijos „Didžiajame aštuonete“ ir netgi diplomatinės retorikos pokyčiai, Bušui pavadinus Putiną savo „sielos draugu“.

Šiandien pasaulis visgi nebegali į JAV-Rusijos santykius žvelgti ta pačia optimistine perspektyva, kuri dominavo pirmosios Putino kadencijos metu. Ne veltui Didžiojo aštuoneto susitikimo Sankt Peterburge išvakarėse JAV-Rusijos santykiai buvo laikomi prasčiausiais per visą G. W. Bušo-V. Putino valdymo laikotarpį ar net prilyginami šaltojo karo fazei. Šiandieninį Maskvos-Vašingtono santykių paveikslą palaipsniui nupiešė Rusijos nepritarimas karui Irake, Putino posūkiai toli gražu ne demokratijos link, vis aršesnė Vašingtono  kritika žmogaus teisių padėties Rusijoje ir energetikos klausimais, konfrontacija rinkimuose buvusiose sovietinėse valstybėse, JAV priešinimasis Maskvos narystei PPO.

Nors nacionalinė JAV saugumo strategija (2006 m. kovas) remiasi artimo Vašingtono-Maskvos bendradarbiavimo idėja, akcentuojant sutarimo siekį klausimais, kuriuose abiejų pusių nuomonės skiriasi, visgi šiuo metu daugėja tų klausimų ir sričių, kuriose sutarimą JAV ir Rusijai rasti ypač sunku. Taigi šiandien Vašingtono-Maskvos spalvų paletė jau nebeatrodo tokia šviesi kaip vos prieš keletą metų.

Energetika

Po Šaltojo karo ilgą laiką teritorinės, ekonominės ir karinės galios neturėjusi Rusija, šiandien neabejotinai užsienio politikoje pirmiausia remiasi energetiniais ištekliais ir šalies, kaip pagrindinės energijos tiekėjos pasauliui, vaidmeniu. Bet kurio Rusijos lyderio košmaruose scenarijus, kuriame naująjį Didįjį trejetą sudarytų JAV, ES ir Kinija, Rusijai tuo tarpu tenkinantis tik antraeilės galios vaidmeniu. Taigi per likusius du savo kadencijos metus Putinas, tikėtina, manevruos siekdamas išvengti jaunesniojo partnerio vaidmens, kurį nebyliai vis dar bando pabrėžti Vašingtonas. Dabar panašu, kad Putinas, vis dar neturėdamas didžiosios užsienio politikos strategijos, perleis savo pasekėjui strategiją, paremtą trumpalaikėmis taktinėmis naudomis ir „realpolitik“ (galios politika) su ilgalaikiu tikslu – vėl paversti Rusiją supervalstybe – galia, kuri gali nustatinėti globalią darbotvarkę, o ne atsakyti ir reaguoti į kitų didžiųjų valstybių planus. Pagrindinis resursas šiam tikslui pasiekti – be abejo – ant dujų ir naftos „mielių“ kylanti Rusijos ekonominė ir politinė galia.

Šių metų liepą Sankt Peterburge vykęs Didžiojo aštuoneto lyderių susitikimas tapo geriausia šiandieninių Rusijos ambicijų išraiška. Jame į vieną iš pagrindinių vietų iškeliant energetiką, Putinas neabejotinai norėjo priminti pasauliui ir JAV, kad Rusija – pagrindinė globalios energijos rinkos veikėja ir energetika yra būtent ta sritis, per kurios prizmę žiūrint, Rusija ir vėl gal atrodyti kaip pasaulinė galybė, t.y. iš dalies tapti tuo, kuo jai nesisekė būti visą po šaltojo karo pabaigos sekusį periodą.

Tuo tarpu Vašingtonas puikiai supranta savo priklausomybę nuo Rusijos energetinių išteklių, stengdamasis išpešti kiek įmanoma daugiau naudos ir savo firmoms, tačiau anaiptol nevengia mokyti demokratijos ar piktintis, kuomet „vamzdžiai“ Kremliui tarnauja siekiant įgyvendinti savo geopolitinius tikslus. Putinas aiškiai tiki, kad Rusijai, siekiant tapti supergalybe, pirmiausia reikia užsitikrinti stabilumą „artimajame užsienyje“ ir su tokiu scenarijumi Maskva supažindina Vašingtoną vis dažniau.

Posovietinių šalių erdvė

Vašingtonas tokiomis Kremliaus aspiracijomis anaiptol nesidžiaugia ir planuojama NATO plėtra į rytus, priimant į aljansą Ukrainą ir Gruziją – geostrategiškai tiek JAV, tiek Rusijai svarbias teritorijas – yra vienas iš Vašingtono mėginimų šiuos Maskvos planus riboti (juk būtent JAV yra labiausiai suinteresuota NATO plėtra į NVS erdvę). Augantis Vašingtono nerimas pasireiškia ir vis aštrėjančia Baltųjų rūmų kritika, nukreipta prieš Rusijos energetinių išteklių naudojimą, siekiant išplėsti savo įtaką „tradicinėje interesų sferoje“. Tokios „virvės traukimo varžybos“, kuriomis dėl įtakos posovietinių kraštų erdvėje pastaruoju metu užsiima JAV ir Rusija, vargu ar leidžia kalbėti apie pilnavertę ar juo labiau strateginę JAV-Rusijos partnerystę.

Vašingtono nepasitenkinimą dar labiau kursto ir paprastas faktas, jog Rusija šiame regione turi ir daugiau įtakos įrankių. Rusijos parama Janukovičiui; energetinis, ekonominis spaudimas Ukrainai ir Gruzijai; pyktis dėl šių šalių siekio įstoti į NATO; separatistinių nuotaikų P. Osetijoje, Abchazijoje, Padnestrėje skatinimas – tapo pirmaisiais grėsmingesniais aidais, atsklidusiais iš Kremliaus, siekiant parodyti Vašingtonui, kad Rusija daugiau nebeketina prarasti strateginės erdvės. Ne tik energetikos, bet ir politinių, ekonominių, karinių resursų dėka Rusija kol kas vis dar gali šias šalis įtakoti labiau nei JAV.

NATO ir euroatlantinių struktūrų plėtra į NVS erdvę Vašingtone suvokiama kaip viena iš galimybių pažaboti didžiavalstybiškas Kremliaus ambicijas. Kita vertus, tai, be abejonės, būtų svarbus laimėjimas JAV galios žaidimuose su Rusija – geopolitinio forposto Rusijos pašonėje įkūrimas ir priartėjimas prie geostrategiškai svarbių regionų – Juodosios jūros, Užkaukazės bei Artimųjų rytų. Todėl galimą Vašingtono įtakos posovietinėje erdvėje stiprėjimą rusai atvirai vadina grėsme saugumui ir interesams.

Iranas

Jeigu JAV-Rusijos santykių paveikslą geopolitinėje drobėje rėmina peštynės dėl geostrategiškai svarbios erdvės posovietiniuose kraštuose, aštrėjanti oficiali Vašingtono ir Maskvos retorika bei energetiniai žaibai, tuomet jo centre šiandien, be abejo, Iranas.

Prieš kelias dienas Baltieji rūmai išplatino pareiškimą, kad Irano atsakymas į siūlymus dėl jo branduolinės programos nutraukimo neatitinka sąlygų, kurias suformulavo Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. Šis Vašingtono pareiškimas, ko gero, buvo labiau skirtas nuolatinėms Saugumo Tarybos narėms Rusijai ir Kinijai, kurios suinteresuotos derybų su Iranu pradžia ir Saugumo Taryboje gali tarti priešingą žodį nei Vakarai.

Nors Rusijai aiškiai nelabai patinka „branduolinis Iranas“ pašonėje, Kremlius visgi nori apriboti Vakarų spaudimą Iranui. Rusija tiesiog netiki tokio spaudimo rezultatais ir renkasi verčiau palaikyti Irano ambicijas, išlaikant ir draugiškus santykius su Teheranu, kurie Maskvai, gaunančiai nemažai pelno iš prekybos su Iranu, kur kas naudingesni nei konfrontacija. Ir nors Kinija linkusi laikytis Vakarams artimesnės pozicijos Irano atžvilgiu, atrodo, jog Maskvos-Pekino tandemas šįsyk gali sukelti nemažai rūpesčių Vašingtonui ir Vakarams.

Iranas – strateginis Rusijos partneris: pasirašyti multibilijoniniai Rusijos kontraktai statyti atominius reaktorius. Maskva taip pat yra pagrindinė ginklų tiekėja Iranui. Tuo tarpu Kiniją domina Irano energetiniai ištekliai – nafta ir dujos bei ilgalaikės energetinės prekybos garantijos su šia šalimi. Taigi tiek Maskva, tiek Pekinas turi esminių ir ilgalaikių ekonominių interesų Irane, o Rusija su Kinija bendradarbiauja ne tik šioje srityje, kas Vašingtonui kelia dar didesnį galvos skausmą.

Kinija

Vašingtonas vis dar vengia oficialios ir konkrečios kritikos dėl augančio Rusijos energetinio, ekonominio ir politinio bendradarbiavimo su Kinija, tačiau stipriai nerimauja dėl vis labiau besiplėtojančių abipusių ryšių tarp Maskvos ir Pekino. Vašingtono nerimą išduoda kritika Šanchajaus šešeto atžvilgiu, įvardijant jį „agresyvia antiamerikietiška formuote“ ir kaltinant „augančiu politiniu spaudimu“. Aktyvūs ekonominiai ir energetiniai „Šanchajaus klubo“ valstybių ryšiai, be abejo, atrodo grėsmingi ilgalaikiam Vašingtono dominavimui Centrinėje Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose.

Ir nors Maskva su Pekinu tikrai nesirengia sąmoningai bloginti santykių su JAV ar kurti antiamerikietišką bloką, Kremliaus retorika Vašingtonui jau ne kartą atspindi siunčiamą žinutę apie savo pasirengimą bendradarbiauti su keletu pasaulio galios centrų (antai Rusijos-Indijos-Kinijos „strateginio trikampio“ idėja pirmąkart iškelta J. Primakovo). Štai pastarosiomis savaitėmis Kremliaus pareigūnai įspėjo Vašingtoną paremti Rusijos narystę PPO, antraip JAV galėsianti sulaukti amerikiečių firmų veiklos blokavimo pelningame Štokmano gamtinių dujų telkinio projekte. Kremlius įspėjo: „jei dvi šalys nepasieks susitarimo, kitos šalys (Kinija) greičiausiai užims JAV vietą“.

Ir nors sparčiai besivystančiai Kinijai bendradarbiavimas su Rusija gali būti itin naudingas trumpuoju laikotarpiu, Vašingtonas niekuomet nedžiūgaus dėl situacijos, kuri susijusi su įtakos praradimu sprendžiant tam tikrus klausimus, pirmiausia, žinoma, kuomet kalba pakrypsta apie Iraną.

Išvados

Esant šiandieninei JAV-Rusijos santykių fazei, vargu, ar Kremlius galės tikėtis sulaukti tolimesnių nuolaidų iš Vašingtono – oficiali retorika aštrėja, siekiant Kremliui dar kartą pranešti, jog Vašingtonas nelinkęs taikstytis su kiekviena Maskvos užgaida. Tuo tarpu realus geopolitinis „mūšis“ tarp JAV ir Rusijos posovietinėje erdvėje ar nuomonių išsiskyrimas dėl Irano įgauna vis didesnį pagreitį.

Kita vertus, aukšti Putino reitingai ir nepaprastai didelės pajamos, gaunamos už naftą, šiandien Rusijai laiduoja vis menkesnę gerų santykių su Vašingtonu būtinybę. Rusija savo ištekliais jau nebeprimena „jaunesniojo partnerio“, kurio etiketės Vašingtonas vis dar nenori nukabinti nuo Kremliaus nugaros. Ir nors JAV bei jos partneriai Vakaruose vis dar turi nemažai galimybių spausti Maskvą (narystės PPO klausimas), Kremlius atrodo linkęs mainais į Vašingtono „demokratijos pamokas“ atsakyti pamokomis apie tai, kad Vašingtonas jau nebėra toks trokštamas ir geidžiamas partneris, koks ilgainiui gali tapti Kinija.

Taigi Kremliaus užsienio politikos tikslas yra labai aiškus – Rusijai ir vėl tapti supervalstybe. Tuo tarpu didžioji strategija arba nuoseklus planas, kaip tą padaryti, vis dar atrodo skendintis rūke. Tik šiandien jame išnyra vis labiau ryškėjantys Kinijos ir vis labiau blunkantys Vašingtono kontūrai. Kaip tai paveiks tolimesnius JAV-Rusijos santykius, lems daugelis faktorių: Vašingtono suvokimas, kad Rusija šiandien jau nebe ta, kuriai anuomet reikėjo Vakarų; tolimesnė Rusijos pozicija Irano atžvilgiu; išradingas Kremliaus laviravimas, remiantis energetiniais resursais; Vašingtono pastangos išlaikyti Rusiją kaip sąjungininkę; Kinijos vaidmuo Kremliaus strategijoje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (24)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (43)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (127)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija (1)

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras