Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Rusija
 
  Putino elitas ir vidaus politika (I dalis)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2006 05 15

Kas, ką ir kaip daro

Žinomas politologas Anatolis Livenas savo straipsnyje „Neskubėkite kritikuoti Putino“ (The Financial Times, Didžioji Britanija) rašo, kad Vladimiras Putinas, „kurdamas“ Rusiją, bando kopijuoti Rytų Azijos (Kinija, Pietų Korėja, Taivanis) patirtį, kada pusiau autoritarinis požiūris į kapitalistinės santvarkos plėtrą, t.y. dominuojantis valstybės vaidmuo, davė išskirtinai gerą rezultatą.

Politologo teigimu, p. Putinas, atrodo, bando sukurti Rusijos valstybę, kurioje esminį vaidmenį vaidintų administraciniai, saugumo ir ekonominiai elitai, panašiai kaip Rytų Azijoje ir tam tikra prasme Turkijoje, kur dominuoja kariškiai, o taip pat Prancūzijoje (juk neveltui vienas iš mėgstamiausių V. Putino politinių veikėjų yra generolas De Golis – V. V.). Nauji Rusijos elitai, pagal Putiną, turi būti dinamiški ir konkurencingi laisvos rinkos sąlygomis, bet kartu giliai patriotiški: jie turi ginti valstybės interesus ir gerbti valstybės poreikius, ypač užsienio politikoje. Šie elitai laisvai judės tarp valstybinio ir privatus sektoriaus ir bus dosniai apdovanojami, tačiau savo pinigus jie laikys Rusijoje, o ne pirks už juos angliškus futbolo klubus ar prancūziškas pilis. Šių elitų nariai niekada nesieks užsienio paramos prieš savo vyriausybę. Visuomenėje vienais klausimais vyks atviri debatai, bet kitais jie bus labai riboti. Demokratijos elementai išliks, tačiau bus didžiąja dalimi valdomi. Tai bus ne asmeninė ar dinastinė diktatūra, panašiai kaip Azerbaidžane, o kolektyvinis elitų, kurių pagrindiniai nariai keis vienas kitą valdžios postuose, režimas. Kaip toliau pažymi A. Livenas, tokia elitų sistema gali ir nepasiteisinti, jeigu elitai bus nekompetentingi ir giliai korumpuoti. Šiame kontekste politologui kyla keli klausimai: 

  • ar turi Rusijos elitai pakankamą valdžią ekonomikos srityje, kad galėtų prastumti joje būtinas reformas, o galbūt ekonomikos valdymas vis dar vyksta per vietines oligarchijas?
  • ar Rusijos elitai yra pakankamai sąžiningi, kad galėtų valdyti stambias korporacijas, turėdami omenyje valstybinį interesą ir laikydami savo godumą padoriose ribose?
  • ar Rusijos elitai yra pakankamai kompetentingi, kad galėtų nukopijuoti Rytų Azijos patirtį ir sėkmingai tvarkytis tiek stambiose korporacijose, tiek bendrai ekonomikoje?

Kaip rašo Mortimeras Cukermanas savo straipsnyje „Rusijos mįslė“ (U. S. News, JAV): „Rusija stebina žmones. Ji iš tikro panaši į garsiąją matriošką: didelės lėlės viduje slepiasi mažesnės lėlės ir taip iki paskutinės, pačios mažiausios lėlės. Mūsų atveju didžiausia lėlė – autoritarinė valstybė, kurią valdo saugumiečiai (Federalinė Saugumo Tarnyba, kurios vadovu buvo pats V. Putinas, kariuomenės bei kitų jėgos struktūrų atstovai – V. V.). Tai žmonės, kurie „eina į tautą“, kai reikia ką nors pasiekti... Šie niūrūs vykdytojai dešimtmečiais sudarė Rusijos valstybės pagrindą. Tai ypatinga elito grupė, tvirtai tikinti savo pagrindine misija – nacionalinės didybės kėlimu. Boriso Jelcino prezidentavimo laikais jų įtaka buvo susilpnėjusi, o šiandien, Vladimiro Putino valdymo metu, ši įtaka vėl išaugo.

Saugumiečiams priklauso trečdalis aukščiausių valstybinių postų ir daugiau nei pusė aukštų pareigybių ministerijose, jų padaliniuose bei valstybinėse kompanijose. Septyni žmonės iš arčiausios Putino aplinkos, įtraukiant prezidento administracijos vadovą ir jo pavaduotoją, valdo devynias valstybei pavaldžias kompanijas, kurių akyvai sudaro 40 proc. valstybės BVP (laikraštis „Новая Газета“ pateikia 10 proc. skaičių – V. V.). Šie žmonės, nauji Rusijos oligarchai, nėra tie, kurie turi ryšių Kremliuje. Jie patys yra Kremlius“.

M. Cukermano nuomone, Putinas sustiprino valstybės kontrolę nacionalinės televizijos sferoje, pavertė Federacijos Tarybą skiriamąja institucija, taip susilpnindamas regioninių gubernatorių valdžią, kurie anksčiau buvo renkami tiesioginiuose rinkimuose, faktiškai įvedė teismų kontrolę ir pradėjo plėtoti tokią valstybinio kapitalizmo formą, kada privačios kompanijos yra toleruojamos, jei jos tarnauja valstybės interesams. Putino strategija yra nukreipta į stiprios, o ne į demokratinės Rusijos kūrimą“ (čia verta pastebėti, kad Rusija, turbūt, yra viena iš nedaugelio šalių, kuriose demokratija ligi šiol reiškė ir tebereiškia  silpną valstybę; kodėl taip yra, žiūrėk išvadose – V. V.].

Kaip toliau pažymi straipsnio autorius, rusai nesiilgi Jelcino pseudodemokratijos su jos anarchija, nuosmukiu, prestižo praradimu. Jie sveikina Putino norą įvesti tvarką, jo pastangas atkurti nacionalinio pasididžiavimo jausmą ir tai, kad jis sugebėjo prispausti oligarchus teisingesnio pajamų paskirstymo vardan.

Bet už viską tenka mokėti. Valstybės kontrolės sustiprinimas ir įstatymo viršenybės principo nesilaikymas savaime sukūrė sąlygas, kurios skatina korupciją (...), [kuri] Rusijoje pasiekė pritrenkiantį lygį. Šitą situaciją labai gerai apibudino buvęs Putino patarėjas ekonomikos klausimais Andrejus Illarionovas. Jo manymu, esant tokioms sąlygoms, „valdininkai siekia priimti tokius sprendimus, kurie rezultato prasme yra efektyvesni jiems, o ne šaliai“.

Tuo pat metu Rusijos pasiekimai visai realūs... Nors kartais Putinas ir yra panašus į carą – Dievo palaimintą valdovą žemėje, jis kartu atrodo kaip drąsus liberalas-reformatorius.

Kodėl?     

Būtų sunku ką nors dar pridurti prie to, ką apie V. Putino vidaus politiką ir naują Rusijos elitą (elitus) pasakė minėti autoriai. Gal reikėtų tik dar kartą užfiksuoti ir apibendrinti esminį momentą – Boriso Jelcino laikais buvo Kremlius, oligarchai (kurie kontroliavo Kremlių) ir įtaką praradę saugumiečiai. Kartu su V. Putinu saugumiečiai atėjo į Kremlių ir prispaudė oligarchus. Kartu jie nusprendė „suvaldyti“ demokratijos institutus ir suvalstybinti ekonomiką (t.y. perdalinti oligarchų pasisavintą nuosavybę valstybės-savo naudai), ypač strategines jos sritis (visų pirma, naftos ir dujų).

Stebėtis tuo, kas dabar vyksta netenka vien pasiskaičius ir pasiklausius V. Putino minčių.

Pradėkime nuo jo požiūrio į ekonomiką. 1997 m. niekam nepažįstamas Sankt-Peterburgo mero pavaduotojas Vladimiras Putinas savo disertacijoje „Strateginis regiono mineralinių išteklių bazės atgaminimo besiformuojančių rinkos santykių sąlygomis planavimas“ parašė: „Rusijos ekonomika XXI a., bent jau pirmoje jo pusėje, remsis žaliavų gavyba ir eksportu. Tai pagrindinis Rusijos pavertimo per santykinai trumpą laiką stipria ekonomine valstybe su aukštu daugumos gyventojų gyvenimo lygiu rezervas“. Kad rezervas būtų panaudotas tinkamai, disertacijos autoriaus nuomone, žaliavų sektoriuje turi būti taikomi administraciniai ir ekonominiai valstybinio reguliavimo metodai, racionaliai suderinti su optimaliais gavybos lygiais ir investicijų diversifikacija.

Turint omenyje šias V. Putino idėjas ir prisiminus, pagal A. Illarionovo straipsnį (www.kommersant.ru/doc.html?docId=642781) apie tai, kaip „tvarkomi“ ekonominiai reikalai Rusijoje, galima nupaišyti labai paprastą dabartinio Rusijos prezidento ekonominės politikos vizijos paveikslą:...

Straipsnio tęsinį skaitykite šią savaitę!

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (32)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (85)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras