Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Pergalingas pasitraukimas[i] (4)

Robertas Šapronas
2016 04 08

Politinės prognozės – nedėkingas dalykas, ypač jei mėginame spėti Kremliaus užsienio politikos viražus. Kovo 14 d. pranešimas apie Rusijos karinės kampanijos Sirijoje pabaigą buvo dar labiau netikėtas nei bombardavimų pradžia pernai rugsėjį.

Nebuvo jokių diskusijų, jokio išankstinio informacijos apie planuojamus sprendimus nutekinimo žiniasklaidai, nebuvo jokios spaudos konferencijos šalies ir pasaulio žiniasklaidai. Prezidentas V. Putinas savo kabinete prieš televizijos kameras išsikvietė gynybos ir užsienio reikalų ministrus, išklausė jų neišsamius raportus apie situaciją ir čia pat paskelbė, kad Rusijos tikslai Sirijoje pasiekti, karinė užduotis įvykdyta, laikas kariams namo. Skubiai. Faktiškai buvo paskelbta pergalė (tik neaišku, prieš ką) ir liepta nedelsiant vykti namo.

Tokius individualius sprendimus užsienio politikoje, juolab su karo veiksmais susijusiais klausimais, gali sau leisti tik itin autoritarinių valstybių vadovai. Rusijoje valdžios sutelkimas vienose rankose ne tik neslepiamas, jis pabrėžiamas – surežisuoti „spontaniški“ sprendimai prieš televizijos kameras aktyviai naudojami Kremliaus viešųjų ryšių teatre. Nesvarbu, kad visa scenografija iš šalies žiūrint atrodo primityvi ir neįtikinama, o sprendimai greičiausiai buvo priimti anksčiau.

Ryžtingo, greitai ir savarankiškai svarbiausius klausimus sprendžiančio lyderio įvaizdis yra gerai vertinamas nekritiškų Rusijos žiūrovų, kuriems valstybiniai kanalai pastaruosius porą metų reguliariai praneša apie vis naujas prezidento pergales.

Rusijos karinių pajėgų atitraukimas iš Sirijos išties prasidėjo jau kitą dieną, kaip ir nurodė prezidentas. Sugrįžtantys pilotai buvo organizuotai sutinkami kaip nugalėtojai – su duona ir druska, orkestrais ir karinėmis eisenomis. Tokiems karių sutikimams prieš kameras surengti paprastai reikia laiko. Tai tik patvirtina spėjimą, kad principiniai sprendimai dėl pajėgų sugrąžinimo buvo priimti kiek anksčiau, nei apie juos sužinojo Rusijos televizijos žiūrovas ir pasaulis.

Labiausiai tikėtina, kad Kremlius apie atsitraukimą ėmė svarstyti išsyk, kai vasario pabaigoje Sirijoje įsigaliojo paliaubos. Tačiau šioje atsitraukimo iš Sirijos istorijoje svarbi yra ne įvykių chronologija ar choreografija, o šio netikėto Rusijos vadovybės sprendimo priežastys ir galimos pasekmės.

Tai, ką išgirdome Kremliuje apie Rusijos pajėgų įvykdytas kovines užduotis, skamba labai neįtikinamai. Gynybos ministro S. Šoigu pažerti skaičiai, kad per operacijas sunaikinta du tūkstančiai iš Rusijos atvykusių teroristų, kelia daug abejonių dėl pagrįstumo ir dar daugiau klausimų apie tai, kaip tokie duomenys galėjo būti surinkti. Tačiau šie skaičiai turi savo paskirtį: kiekvienas Rusijos televizijos žiūrovas čia turėjo suprasti, kad dėl bombardavimo Sirijoje jis tapo saugesnis, kad tūkstančiai teroristų nesugrįš į Rusiją ir todėl kariauta buvo ne veltui. Iš esmės tam tikslui ir buvo skirtas visas V. Putino susitikimo su ministrais Kremliuje siužetas. Bet palikim viešuosius ryšius ramybėje, svarbiau yra sprendimo turinys ir galimos pasekmės.

Akivaizdu, kad dabartinės kariaujančių pusių paliaubos yra labai trapios. Jokių sprendimų dėl šalies ateities Sirijos valdžia ir opozicija nėra pasiekusios, o opozicija vis dar susiskaldžiusi į kelias dešimtis įvairaus pajėgumo ir radikalumo grupių. Maža to, esminės kovų Sirijoje dalyvės – teroristinės „Daesh“ ir „Jabhat al-Nusra“ į paliaubų procesą neįtrauktos visai.

Politinis procesas atrodo svarbus savaime, tačiau didesnių vilčių niekam neteikia. Laimėjimų mūšio lauke įkvėptas Sirijos valdantysis režimas vargu ar bus linkęs daryti kompromisų, juolab dalintis valdžia. Kalbama, jog Rusijos pusei teko gerokai paspausti Basharą Assadą, kad jis apskritai sutiktų su paliaubomis. Todėl nuolaidų bus tikimasi visų pirma iš opozicijos. Pastaroji atrodo per daug marga ir neorganizuota, kad galėtų garantuoti bet kokių sutartų įsipareigojimų laikymąsi. Kita vertus, opozicija toli gražu nėra nugalėta – tą patvirtina pats politinių derybų faktas.

Žvelgiant į perspektyvą, svarbu ir tai, kad penkeri metai karo smarkiai išretino ir išsekino B. Assadą remiančių gentainių – alavitų gretas, ką jau kalbėti apie šalies ekonomiką. Todėl vyriausybinėms pajėgoms net išlaikyti atsikariautos teritorijos kontrolę be aktyvios Rusijos ir Irano paramos nebus paprasta. Paliaubos ir taikos derybos suteikia B. Assado režimui bene geriausias išgyvenimo galimybes, tegu ir mažesnėje teritorijoje.

Mėginimai paaiškinti pasitraukimo priežastis

Kremliaus sprendimas atitraukti pajėgas turėjo būti didelis nemalonus siurprizas B. Assadui, parodęs, kad jo galimybės daryti įtaką sąjungininkų sprendimams šiame etape yra minimalios. Rusijos intervencijos Sirijoje pradžioje B. Assado išsaugojimas valdžioje atrodė svarbiausias operacijos tikslas, tačiau dabartiniai Kremliaus veiksmai leidžia manyti, kad Maskva gali jį ir paaukoti.

Rusijos karinis įsitraukimas į Sirijos mėsmalę rėmėsi ne tik noru apginti ir išsaugoti valdžioje draugą B. Assadą, bet ir siekiu pakeisti Ukrainos temą santykių su Vakarais, ypač su JAV, darbotvarkėje. Galima teigti, kad Rusijai iš esmės tai pavyko. Sirijos konfliktas suteikė Rusijai retą progą padėti Vakarų šalims spręsti didelę ir užsitęsusią problemą, kurią ne ji pati sukūrė, drauge sprendžiant savus politinius tikslus.

Santykiams su JAV Rusijos strategijoje išties buvo skirtas ypatingas dėmesys. Pernai rugsėjį V. Putinas vyko į Jungtinių Tautų Generalinę Asamblėją Niujorke vien tam, kad susitiktų su B. Obama dieną iki bombardavimo pradžios. Galėjo to ir nedaryti. Vėliau, nepaisydami tarpvalstybinių santykių įtampos ir reguliarių apsižodžiavimų, abiejų šalių užsienio reikalų ministrai S. Lavrovas ir J. Kerry itin dažnai susitikinėjo Sirijos klausimu.

Baigėsi tuo, kad Rusija ir JAV tapo savotiškais vasario mėnesio ugnies nutraukimo ir paliaubų garantais. Net ir savo trumpame pasisakyme kovo 14 d. per susitikimą Kremliuje S. Lavrovas akcentavo sąveikos su JAV svarbą ir tame pasakyme nebuvo jokių Rusijos diplomatijai įprastų mėgstamų ironijos ar paniekos strėlių JAV pusėn (tik nuopelnus už šį sėkmingą bendradarbiavimą S. Lavrovas priskyrė asmeniškai V. Putinui). Šiame kontekste atrodo visai įmanoma, netgi tikėtina, kad JAV buvo iš anksto informuotos apie būsimą dalies Rusijos pajėgų atitraukimą. Galbūt buvo ir kitų susitarimų dėl Sirijos ateities, apie kuriuos dar sužinosim.

Verta pažymėti ir tai, kad per tuos šešis intensyvaus Rusijos bombardavimo Sirijoje mėnesius neįvyko jokių karinių incidentų su greta veikusiomis JAV ir jos koalicijos narių pajėgomis regione. Visos sąlygos pavojingiems susidūrimams buvo, tą liudija ir incidentas, kai virš Turkijos buvo numuštas Rusijos naikintuvas. Išties, Jungtinės Valstijos šioje situacijoje aktyviai tarpininkavo siekiant išvengti įtampos tarp Rusijos ir Turkijos eskalavimo.

Galima sakyti, kad santykių su JAV praturtinimas politinio ir karinio bendradarbiavimo elementais Sirijoje gali būti laikomas viena iš Rusijos užsienio politikos pastarojo meto sėkmių. Kita vertus, nėra jokių požymių, kad tai būtų bent kiek pakeitę principinę JAV poziciją dėl Ukrainos ar Rusijai taikomų sankcijų. Tendencija net priešinga – Rusija pastaraisiais mėnesiais vis dažniau minima Jungtinėse Valstijose kaip didžiausia ilgalaikė strateginė grėsmė JAV.

Didelis Rusijos karinės kampanijos Sirijoje antilaimėjimas – priešiški santykiai su Turkija, kuri iki tol buvo artima politinė ir ekonominė partnerė. Turkija netgi neprisijungė prie Europos Sąjungos įvestų sankcijų ir pastaraisiais metais buvo pradėjusi su Rusija keletą didelio masto projektų, tokių kaip dujotiekio į Europą tiesimas per Turkiją ar „Rosatom“ vykdoma atominės elektrinės statyba Turkijoje. Neplanuotai ir ilgam laikui sugadinti santykiai su Turkija yra viena rimčiausių politinių ir ekonominių Rusijos netekčių šioje kampanijoje.

Karinės priežastys taip pat galėjo turėti svarbios įtakos Rusijos sprendimui siųsti karo lėktuvus namo. Čia išskirtini du aspektai.

Pirma, Rusijos remiamų vyriausybinių pajėgų sėkmė per porą paskutinių kampanijos mėnesių sukėlė rimtą B. Assadui priešiškų pajėgų rėmėjų – ypač Turkijos ir Saudo Arabijos – susirūpinimą. Tikimybė, kad šios šalys įves savo pajėgas į Siriją, didėjo su kiekviena B. Assado kariuomenės užimta ar subombarduota gyvenviete. O toks šių šalių karinių pajėgų įsiveržimas iš esmės reikštų rimtą karą sausumoje ir ore. Rusijos aviacija susidurtų su visai kito lygmens oro gynyba, o sausumoje sukilėlius pakeistų kur kas geriau ginkluotos reguliariosios pajėgos. Atkreiptinas dėmesys, kad Sirijos vyriausybės naikintuvas buvo numuštas kovo 13 d., t. y. dieną prieš pajėgų atitraukimo anonsą Kremliuje. Šis įvykis turėjo sustiprinti Rusijos karinės vadovybės nerimą dėl, tikėtina, į opozicijos rankas patekusių ilgesnio nuotolio priešlėktuvinių ginklų.

Antra, tam tikra Rusijos karinių veiksmų Sirijoje dalis buvo susijusi su naujos ginkluotės ir taktiniais bandymais. Tarkim, raketų šaudymai iš laivų Kaspijos jūroje į taikinius, esančius už 2 000 kilometrų Sirijoje, neturi karinės prasmės. Tuos pačius taikinius kur kas pigiau ir sėkmingiau galėjo sunaikinti vos už kelių dešimčių kilometrų dislokuota Rusijos aviacija.

Šešis mėnesius trukę bombardavimai atrodo pakankamas laikas visiems norimiems koviniams bandymams atlikti ir gebėjimams pademonstruoti. Kita vertus, šita operacija taip pat parodė, kad Rusijos oro pajėgos vis dar remiasi senomis „kvailomis“ laisvo kritimo bombomis, jomis buvo atlikta diduma bombardavimų (Gustav Gressel, Lessons from Russia’s intervention in Syria). Šių bombardavimų aukos tarp Sirijos civilių gyventojų skaičiuojamos tūkstančiais.

Galiausiai, negalime visiškai atmesti ir ekonominių kariavimo stabdymo priežasčių. Greičiausiai jos nebuvo pačios svarbiausios, nors yra ekspertų, manančių, kad būtent gilėjanti ekonominė krizė privertė Kremlių mažinti savo ambicijas (Константин Эггерт, Комментарий: На последнем дыхании). Dauguma specialistų vertina Rusijos karo Sirijoje dieną maždaug 2,5 mln. JAV dolerių. Tai nėra nepakeliama suma Rusijos gynybos biudžetui, siekiančiam kone 70 milijardų JAV dolerių. Kita vertus, neseniai paskelbtas šiųmetinių karinių įsigijimų mažinimas dešimčia procentų rodo, kad situacija Rusijos ekonomikoje tokia rimta, jog tenka karpyti net gynybos investicijas, kurių ankstesni biudžeto karpymai neliesdavo.

Kokios bus Rusijos paskelbto pajėgų atitraukimo pasekmės, išties sunku nuspėti. Galbūt po penkerių metų karo, kuris nusinešė ketvirtį milijono gyvybių ir privertė milijonus sirų bėgti iš šalies, net ir aršiausi kovotojai jau išties pribrendo politiniam procesui ir kompromisams. Tačiau problema ta, kad Sirijoje verda visas karų ir konfliktų kompleksas. Čia vienoje vietoje susiplakė sukilimas prieš diktatorių, sektų kova tarp sunitų ir įvairių pakraipų šiitų, sunitų tarpusavio pjautynės, kurdų nepriklausomybės kova, Irano regioninės varžytuvės su Turkija ir Saudo Arabija, o už viso to dar ir geopolitinė JAV ir Rusijos konkurencija. Praktiškai bet kuri iš šių konkurencinių kovų gali įžiebti naują karo Sirijoje etapą.

Prie šio karo tarytum pripratome. Vis dar sunku patikėti, kad paliaubos užsitęs. Strategine prasme Rusijos pajėgų atsitraukimas, tegu ir nevisiškas, yra žingsnis link taikos regione. Taktine prasme atsitraukti paliaubų metu yra tinkamas laikas, nes galima tai atlikti tarsi oriai. Išties visai kitaip toks Rusijos pajėgų pasitraukimas iš mūšio lauko atrodytų karo įkarštyje.

Geras šis sprendimas ir pačiai Rusijai, nes jos kariai kariavo neaišku dėl ko, o biudžetas mokėjo neaišku už ką. Šia prasme pergalę V. Putinui išties galima įskaityti.

[i]Straipsnyje pateikta tik autoriaus asmeninė nuomonė ir vertinimai.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 4)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (97)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras